Ai, kokie mieli jausmai užplūdo... Net atrodo lyg ant sparnų pakilau. Atrodo, nusikėliau į praeitį ir net į vieną ar du dušimtmečius atgal. Atgal - į laimingą, džiugią, meilės kupiną vaikystę... net pradėjo kauptis džiaugsmo ašaros prisiminus:
Mik, maža, lėlyte,
Mik, saldžių sapnų!
Pūko pagalvėlę
Tau išpurenu.
Mik, maža lėlyte,
Su gėle plaukuos!
Ramūs paukštužėliai
Tau sapne čiulbės…
Su žvaigždėm skraidysi
Tu šviesiam sapne,
Bet visur matysi
Mamą ir mane.
Štai tokią lopšinę dainuodavau šiai, nuo laiko išblukusiai lėlytei Rūtelei ir ši kėdutė taipogi mano: mano senelio sukaltas baldelis.
Kas šių eilių autorius, šiandien atsakyti negaliu. Gal šviesios atminties močiutė ar mamytė.
Ar aš daug žaislų turėjau? Deja, pasigirti negaliu. Gal tik knygų gausa. Bet ką turėjau, tikrai išmokau branginti, vertinti, tausoti. Bet tuo laikmečiu ir nereikėjo daug turėti žaislų, nes tuomet tėvai ar seneliai mokėjo užimti vaikus, mokėjo jiems ir žaislų prigalvoti. Ai, kaip gera prisiminti senelio iš beržo tošės pagamintą švilpynę, iš žemuogių ir smilgų pagamintus karolius, iš gylių suvertą apyrankę, iš atraižėlių pasiūtą lėlytę, o į vidų pridėta pjuvenų , iš šiaudų pagamintus kalėdų eglutei žaisliukus, iš bulvės ir burokų padarytus įvairiausius antspaudėlius, supynes iš virvės ir lentos....net norisi verkti džiaugsmo ašaromis.
Nors gal ir neteisingai atsakiau,kad žaislų mažai turėjau. Jų turėjau begalę tėvų ir senelių išradingumo dėka. Į tuos mano žaislus buvo sudėta meilė, šiluma ir jie man paliko gilų teigiamą pėdsaką. Nesvarbu,kad paprastas medinis šaukštas, aprengus atraižėle tampa nuostabiausia princesyte ir vis kaskart kitokia suknele. Kai pagalvoju, šiuolaikinės Barbės niekada neturės tiek meilės, šilumos, kiek turėjo manosios „šaukštinės“ Onutės, Magdutės, Mildutės.
Drįstu teigti,kad turėjau laimingą vaikystę ir be materialių dalykų. Gaila, kad konkursėlis baigiasi, o mano šeimos albumas, relikvijos ir žaislai yra ne čia. Bet esu išsaugojusi ir viliuosi,kad nebus vaiko išmestos kaip šiukšlės.
