Vaikystės gidas: kodėl nenorėčiau būti 26 vaikų "mama"

Šį savaitgalį vykome į sūnaus klasės ekskursiją – pirmos klasės užbaigimo proga. Kadangi tai pirmoji jų ekskursija, buvo nuspręsta, kad vaiką gali lydėti vienas iš tėvų. Paskutinę dieną keletas vaikučių susirgo, tad mokytoja pasiūlė prisiungti ir Fausto tėčiui.

Vykome į Šiaulius. Vaikai dalyvavo duonos kepimo edukacinėje pamokėlėje, po to klausėsi pasakojimo apie senovės lietuvių apdarus ir papuošalus, galėjo juos pačiupinėti, pasimatuoti. Vėliau vykome į Chaimo Frenkelio vilą. Berniukai džiaugėsi galėdami apžiūrėti įvairias senovines gaisrines mašinas. Vėliau klausėmės dviračių atsiradimo istorijos. Paskutinė stotelė – kryžių kalnas.

Visi lankytini objektai buvo savotiškai įdomūs, bet šį kartą norėjau padiskutuoti apie kitą medalio pusę – vaikų elgesį. Buvau nemaloniai nustebinta. Maniau, kad vaikų elgesys bus nepriekaištingas – juk kiekvienas turėjo po „apsauginį“ – vieną iš tėvų, bet pati mokytoja nuolat kartojo „aš esu pasimetusi.. šitaip neklausančių vaikų dar nemačiau per visus šiuos metus“.

Gal jie dar per maži dalyvauti tiek daug dėmesio reikalaujančiuose užsiėmimuose? Duonos kepimas užtruko 1,5 val. Grupėje – 20 vaikų ir 20 tėvų. Tylu, ramu buvo apie 40 min. Po to prasidėjo pasistumdymai, pakikenimai, „panižo“ rankytės viską čiupinėti – ir duonkubilį, ir tešlą.. gerai, kad nekilo noras nosies į krosnį įkišti. Taip, žinoma, jiems pasidarė nuobodu, bet pirmokai jau turi žinoti, kad reikia gerbti kalbantyjį ir jo darbą. O keisčiausia, kad vaikus ramino mokytoja. Tėvų atrodo nė nebuvo (ne visi, be abejo, bet dauguma).

Išėjus iš užsiėmimų, vaikai pasileisdavo lyg nuo grandinės nutrūkę. Nelabai buvo įdomūs mokytojos raginimai stoti į vorelę po du. Ir vėl, matau tik besišypsančius tėvų veidus.. ech tokie išdykę vaikai. O jei tie išdykėliai susižeis?..

Ačiū D, viskas baigėsi sėkmingai. Visi grįžo sveiki namo. Mokytoja vis kartojo, kad taip neklausančių vaikų nebuvo mačiusi :)

Bandos instinktas veikė ir mano sūnų. Paprastai tylus ir ramus mano vaikas, taip pat vis „nutrūkdavo nuo grandinės“. Aš nenorėdama, kad jis užsigautų ir žinoma, norėdama, kad elgtūsi kultūringai vis jį sudrausmindavau. Kelionės pabaigoje, kai jo paklausiau ar patiko ekskursija jis atsakė: taip, tik nepatiko, kad tu vis man pastabas sakei.. :)

Grįžtant autobusas skleidėsi nuo juoko. Tėvai pavargę bandė snūduriuoti, o vaikai (matyt taip pat nuo pervargimo) išdykavo ir skambiai juokėsi visas 2 val. kol grįžome į Klaipėdą. Juoktis – sveika, bet niekaip neatsistebėjau vienos mamos kantrybe, o kitos mamos abejingumu, kai pastarosios sūnus visą kelią drąskė priešais sėdinčios moters sėdynę ir patenkintas kvatojosi..

Grįždama galvojau, kodėl vis dėlto niekas nepritarė mano pasiūlymui vaikus nuvežti į nuotykių parką. Būtų išsidūkę iki begalybės ir niekam nebūtų dėl to galvos skaudėję :) 

Bet akivaizdu, kad visa tai tik man buvo keista :) Kiti lyg ir nereagavo.. Gal čia manyje bėda? Gal aš noriu, kad mano vaikas būtų per daug "teisingas"? :)