Vaikystės gidas: panika lėktuve, didysis susitikimas ir miegančios princesės

Ilgai svarsčiau kokio pobūdžio straipsnius apie mūsų viešnagę Airijoje jums būtų įdomu skaityti.. Asmeniniai, šeimyniniai potyriai, greičiausiai labiausiai įdomūs mums patiems, vien sausi faktai ar istorija.. man pačiai neįdomi :) Tad iš kart atsiprašau už galimą minčių kratinį :) Nemoku be asmeniškumų :)

Panika

Taigi.. mūsų vaikų pirmoji kelionė lėktuvu. Kadangi planavome pabūti tris savaites, tėtis tokį ilgą laiko tarpą negalėjo atitrūkti nuo darbo – skridome su močiute. Neįsivaizdavau kaip reaguos vaikai į skrydį. Dėl Fausto itin nesijaudinau, jis jau didelis, viską supranta. Paaiškinau ko gali tikėtis, kas gali būti nemalonu, tad su juo bėdų nebuvo (jei neskaičiuosim nuriedėjusios ašarėlės dėl užgultų ausų skausmo). O štai su Jore.. Įlipom į lėktuvą, susėdom į vietas – viskas tvarkoj. Smagu, visi šypsomės. Pradėjom riedėti. Jorė žvilgčioja pro langą. Akytės nerimastingai laksto. Baimingu žvilgsniu varsto mane. Aš šypsausi, bandau „užkalbėti dantį“. Tą pačią akimirką kai ratai atsiplėšė nuo žemės ir pastaroji pradėjo tolti, Jorei prasidėjo panika. Ji pradėjo verkti ir šaukti: mamyte, nenoriu, nenoriu, mamyte, nenoriu skristi, noriu važiuoti su mašina. Man širdis nusirito į kulnus. Jorė įsikibo man į ranką. Kol nežiūri pro langą, tai tik verkia, o jei tik žvilgteli į tą pusę - pradeda klykti. Galų gale, kai lėktuvas išsitiesino ir pradėjo skristi tolygiai, pavyko Jorę nuraminti pasiūlius.. mobilų telefoną (mano pasiimtos lipdukų knygutės buvo nusviestos į šalį). Lengviau atsipūčiau. Bet neilgam.. Po valandos skrydžio Jorė pareiškė, kad nori į tualetą. Nuėjus iki tualeto durų, ji persigalvojo. Iškart supratau, kad bijo. Ji bijo visų viešųjų tualetų, ir tik dėl to, jog ten paprastai būna rankų džiovintuvai, kurie skleidžia didžiulį garsą, jo ji ir bijo. Grįžom į vietą. Po keliolikos minučių ji pradėjo šaukti „au“ ir rodyti pilvo apačią. Likus valandai iki skrydžio pabaigos Jorė visą laiką praverkė ir kartas nuo karto griebdavosi už pilvuko. Tik vėliau supratau, kad jai skaudėjo pūslę dėl užlaikyto šlapimo.. Skrydis buvo tragiškas.. Išlipau visa šlapia nuo patirto streso ir tokią pat išsinešiau Jorę. Bijojau pagalvot kaip reikės skristi atgal.. 

Didysis susitikimas

Pagrindinė priežąstis mus nuskraidinusi į Airiją – mano sūnėno gimimas. Ilgai planavome aplankyti Airijoje gyvenantį brolį, bet visada atsirasdavo visokių „bet“.. Mūsų mažylis Adomukas, ilgai svarstyti neleido – privalėjome jį pamatyti.

Keista buvo laikyti tokį mažą žmogutį ant rankų. Atrodo tik du metai praėjo nuo to laiko kai Jorė tokia buvo, bet jau spėjau pamiršti.. Tą dieną kai atvykome Adomukas labai nenoriai dalino savo žavias šypsenėles, užtat kaip stebėjomės kaip mažylis pasikeitė per tris savaites. Pradėjo aktyviau guguoti, atsakyti šypsena į kalbinimą. O Jorė atrodė visai „pakvaišusi“ dėl savo mažojo pusbrolio. Kas rytą bėgdavo šaukdama „Adomukai liaaaabas“ ir visą nubučiuodavo – nuo kaktytės iki mažų pirštukų :)

Tiktų man pagrandukas, taip? :))

Miegančių princesių pilys

Mano brolis gyvena mažame Trim miestelyje. Jame stūkso nuostabi  anglo – normanų pilis. Manoma, kad tai pirmoji mūrinė pilis Airijoje. Jos teritorija siekia 30 kv. km. , ji laikoma didžiausia Airijoje normanų pilimi.  Trim pilis buvo pradėta statyti 1176 m. ankstesnės medinės tvirtovės vietoje. Pastatyta per trisdešimt metų. Statyba masyvi, trijų aukštų. Pilis buvo apsaugota grioviu ir masyvia akmens siena. Ši pilis atgimė 2000 metais, kai buvo atidaryta visuomenei po ilgų kasinėjimo ir restauravimo darbų. Joje buvo filmuojamas legendinis filmas "Braveheart" ("Narsioji širdis"). Mūsų viešnagės metu netgi vyko festivalis šio filmo garbei. Mes, deja, nuvykome per vėlai, tad visą smagumą pražiopsojome, nors sijonuotų ir mėlynveidžių vyrukų vis gi teko pamatyti :) Vakare vyko filmo peržiūra po atviru dangumi. Sakyčiau drąsus sprendimas, turint omeny airiškus orus. :) Į pilies vidų planavome nueiti..vėliau. Juk gyvenome tik 2 km. nuo jos. Žinoma laiko taip ir neberadome.:)

Mano mažoji princesių mylėtoja tiesiog spygaudavo iš džiaugsmo pro automobilio langą pamačiusi kokią nors pilį - princesių gyvenamąją vietą. Man susidarė vaizdas, kad kiekvienas, net mažiausias miestelis turi savo pilį - lankytiną, su muziejais ar tik jos griuvėsius. Kaskart lankantis kokioje pilyje, Jorė tikėdavosi pamatyti princesę, tad teko sugalvoti istoriją, kad visos princesės.. miega.. grožio miego :)

Teko apžiūrėti Slane pilį. Pirmieji gyventojai čia įsikūrė ~1611 m. Pilį galima išsinuomoti vestuvėms ar konferencijoms. Nuo 1981 m. čia vyksta įvairūs festivaliai. Natūralus gamtos amfiteatras talpina iki 80 tūkst. žmonių. Čia yra koncertavę tokios žvaigždės kaip The Rolling Stones, U2, Robbie Williams, Red Hot Chilli Peppers, Queen, David Bowie, Bryan Adams, Guns N' Roses, Madonna, Foo Fighters ir kt.

O štai foto, kurią radau internete. Šie maži spalvoti taškeliai - tai žmogeliukai :):)

Man asmeniškai daug įdomesnės tos pilys, kurios neatrestauruotos. Tada man atrodo, kad aš galiu prisiliesti prie istorijos – ją pačiupinėti. Palandžioti po griuvėsius ir pabandyti įsivaizduoti kas anksčiau čia galėjo būti..

Štai tiek pirmam kartui apie mūsų kelionę į lietaus šalį :) Iki kitų susitikimų Airijoje! :)

 P.S. Beje, apie skrydį atgal.. Situacija pasikartojo kylant, bet greit uždarėme lango užuolaidas ir Jorė užsižaidusi su telefonu, pamiršo, kad skendame. .. į tualetą prieš skrydį nuvedžiau du kartus :)