Vaikystės gidas: "tu neturi plančetės?"

Pokalbis po treniruočių, persirengimo kambary:
- Faustai, o tu turi žaidimą "Crash of clones" (ar kažkas panašaus:) )
- Nea..
- O tu išvis turi plančetę
- Ne, neturiu
- Neturi plančetės??!! (tyliai stebiu kuo baigsis pokalbis), o tai bent išmanųjį telefoną turi?
- Nu turiu... (truputį pamelavo.. turi paprastą telefoną)
- O tai žaidimų ten yra? Kokių turi?
- Nu yra yra.. Minecraftą turiu (ir vėl pamelavo.. turi paprastutį žaidimuką)
- Rimtai?!!! Geras.. Minecraftas juk mokamas - 7 Eurai kainuoja

Faustas tik šyptelėjo.. Supratau, kad liko patenkintas savo melu.

 Situacija iš gyvenimo – iš mūsų, realaus gyvenimo :) Praėjusią savaitę nugirstas pokalbis tarp mano septynmečio sūnaus ir jo treniruočių draugo užstrigo ilgam. Išėjau su galybe minčių galvoje: ar gerai, kad vaikas plančetės neturi? ar gerai, kad telefonas ne išmanus? ar gerai, kad yra priverstas meluoti draugam? .. o jei nemeluos draugų neturės?... reikėjo paaiškint, kad meluot negražu ar nurašyt viską "šventam" melui?..

Visai neseniai kažkur (greičiausiai MK) skaičiau, kad geriau vaikui leisti pažaisti kompiuteriu nei žiūrėti televizorių, bet.. Aš galvoju, kad vienos taisyklės tubūt negali būti. Mūsų sūnus vis dar sunkiai susitaiko su pralaimėjimu. Ir jeigu jam nesiseka žaisti (laimėti), jis tuoj pat pradeda nervintis, pykti, ašaroti. Man tikrai neatrodo, kad tai į naudą jo psichikai. „Šaudyklių“, „gaudyklių“ neleidžiame žaisti, paprastai žaidimai būna tokie, kuriuose reikia pagalvoti (galiu rekomenduoti: labai smagus žaidimukas „Happy monkey“).

Vis nuogastauju dėl galimos diskriminacijos mokykloje. Juk dabar taip „natūralu“ draugus skirstyti pagal tai kokio naujumo jo telefonas, plančetinis ir t.t. Nesvarbu, kad tai dar tik pirma klasė. Pradėjęs lankyti mokyklą Faustas guosdavosi, kad su juo niekas nedraugauja. Atsargiai bandydavau iškvosti tokio elgesio priežąstis, buvau ir pokalbyje su mokytoja. Giliai viduje kirbėjo mintis „o gal draugų atsiras jei turės naują telefoną, plančetinį ir t.t.“. Paaiškėjo, kad problema - jame pačiame. Jis galbūt per daug išdidus, o gal pernelyg nedrąsus, o gal dar kokios neįvardytos savybės, bet pasirodo, kad iniciatyvos draugauti nerodė jis pats. Tiesiog sėdėjo ir laukė kol kas pakvies „jo didenybę“ pažaisti :)

Siūliau visokius variantus pabandyt, kol vieną dieną jis nusinešė į mokyklą.. knygą (!!). Būtent knygą (kurią, beje, laimėjome MK. AČIŪŪŪ :) ). Aišku ji specifinė - apie įvairias gigantiškas mašinas, su atsidarančiais langeliais, aprašymais, ką gali vienas ir kitas prietaisas. Ten ir raketos, ir lėktuvai, ir t.t. Grįžo vaikas iš mokyklos kaip ant sparnų. Po to nešėsi mikroskopą, stalo žaidimą, Lego robotą, ir kaskart džiaugėsi, kad susirado daaaaug draugų. Sūnus papasakojo, kad klasėje yra vienas berniukas, kuris atsineša plančetinį.. ir vienas su juo žaidžia..

Dabar Faustas turi ne vieną daugą klasėje. Manau, geras to įrodymas, jog buvo pakviestas į vieno klasės draugo gimtadienį. Pati turėjau galimybę stebėti kaip draugiškai jie visi bendravo.. o ir naujo telefono ar plančetės neprireikė.. :) Greičiausiai tiesiog reikėjo išlaukti kol ateis tas "persilaužimo" momentas.

Be abejo, kiekvienas tėvas geriau žino ko reikia ir kas naudinga jo vaikui. Jei man atrodytų, kad mūsų sūnus niekaip negali apsieiti be plančetinio kompiuterio – būtinai nupirkčiau, bet kol kas.. situacija kontroliuojama :)

P.S. Nemanykite, kad bandau savo vaikus palikti „akmens amžiuje“ :) Visai ne – moka sūnus ir įsijungti kompiuterį ir „pasigooglinti“ reikalingos informacijos, BET.. visada yra saikas ir kontrolė :)

Ir visai pabaigai...

- Mama, močiutė sakė man padovanos plančetinį kai eisiu į penktą klasę.

-  Tai gerai. O ką tu su juo veiksi?

-  Ai nežinau.. Galvoju.. kam man jo reikia..