Gavome mamos Vaivos laišką, kuriame ji panoro pasidalinti jausmais ir išgyvenimais, gimus sūneliui, turinčiam Dauno sindromą.
Iš Vaivos laiško redakcijai:
Pamačiusi, kad turite rubriką "Klubas: Auginu vaiką su negalia", panorau šiek tiek pasidalinti, ką jutau gimus sūnui ir ką dabar jaučiu. Auginome su vyru vyresnę pirmagimę dukrelę, kuri buvo ir yra sveika. Panorome susilaukti antro vaikučio, net neįtardami, kad gali gimti mažylis, turintis negalią.
Besilaukdama sūnelio, nieko ypatingo ar keisto nejutau, neatlikome net genetinių tyrimų, nes mūsų šeimoje ir giminėje nėra buvę žmonių su negalia, tad tikėjomės sveiko kūdikio. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas ir tam, ką dievas dovanoja, tam turi būti pasiruošęs ir priimti atvira širdimi.
Pamenu gimdymo dieną, kuri buvo košmariška, jei taip galima pasakyti. Visos gimdymo eigos nepasakosiu, tačiau pamenu tai, kad vos gimus sūneliui, iš manęs jį paėmė. Niekas nieko neaiškino, tik vėliau seselė manęs paklausė. Tie žodžiai man skamba iki šiol: "Sūnelis jūsų gimė neįgalus, tad ar pati auginsite, ar atiduosite į kūdikių namus?"
Man aptemo akyse. Nesupratau, kas nutiko - galvoje pradėjo gimti baisūs vaizdiniai, kad sūnelis be kojų, gal be rankų, gal dar kas nors... Tačiau po to man pasakė, kad mažylis turi Dauno sindromą. Anuomet, o tai buvo prieš gerus dešimt metų, dar nežinojau, kokia tai liga, paprasčiausiai nesidomėjau, tik buvau kažką girdėjusi (platesnę informaciją apie Douno sindromą, rasite Vikipedijoje Dauno_sindromas)
Kai man pagaliau atnešė kūdikį, jis buvo ir su galvyte, ir su visom rankytėm, kojytėm, jis man šypsojosi...Norėjau pamaitinti kūdikį, bet iš to streso po seselės pasakytų žodžių, man dingo pienas. Teko maitinti mišinukais.
Augome pamažu ir sunkiai, ėmė ryškėti visi Douno sindromo požymiai - didesnė nei įprasta mažylio galva, įkypos akytės, sąnarių ir akyčių problemos, iškištas didelis liežuvis. Iki šiol sūnus kalba sunkiai, jį supranta tik artimieji...
Sūneliui jau greitai vienuolika, mes dabar gyvename Švedijoje, jis lanko specialią mokyklėlę. Esame laimingi, būdami visi kartu. Laiminga, kad neatidaviau sūnaus į kūdikių namus, kaip rekomendavo neišmanėlė seselė vienuose iš Lietuvos gimdymo namų. O gal ji norėjo mane apsaugot nuo vargų, auginant tokį vaiką?...
Tokia man istorija.
Gal ir jūs auginate KITOKIUS vaikučius? Ką jūs išgyvenate, ką jaučiate, kaip su tuo susitaikėte?
Vaiva
sveikos mamytės, nežinau kaip pradėti. Mano sūneliui jau 6 mėnesiai, bet iki šiolei sunku kalbėti apie mūsų dovana be ašarų. Mes darome viską,kas gali padėt. Ir svarbiasia - mes labai mylime savo mažučiuką. Tačiau trūksta praktinės informacijos ir gyvo bendravimo. Čia pirmas forūmas,
kuri aptikau, bet ir čia tylu. Gal galite patarti kur rasti aktyvių bendraminčių.
as auginu saules vaikuti, mano neklauzada ,bet pas mus nera taip viskas isreikshta kaip pas kitus turim raidos sutrikimus norim leisti i vaiku darzeli bet nezinom info apie darzelius kur toki vaika priims ,gal man kas parasiys kaip viskas pas jus ,gyvenu lietuvoje kaune😀
sveika,vaiva,as auginu tokio pat amziaus dukryte,mes gyvenam uk ir turime visas tas pacias problemas ,jei noresi pasidalinti patirtimi ar siaip pasidziaugti savo rupesciais ir pasiekimais parasyk man i asmenini,nors as cia mk beveik nebunu 😀
Labai gerbiu mamas,kurios pasirenka auginti kitoki vaika. Manau as irgi net nesudvejociau ir auginciau toki vaika,juk tai mano vaikas,mano kunas ir kraujas. Dievulis siuncia isbandymus toms mamytems,kurios tikrai atlaikys juos.Stiprybes mamytes ir sveikatos jusu vaikams.
Teko gyvenime matyti žmonių, tačiau kiekvienas jų, pirma yra žmogus ir tai svarbiausia, tad labai gerbiu ir palaikau mamas, kurioms dievulis atseikėja šiek tiek daugiau stiprybės, nei kitoms mamoms.
a6 irgi auginu kitokį vaiką ir esu be galo laiminga. negalios būna visokios , bet man niekada nekylo minčių palikt jį ar jo gėditis, nevest prie žmonių. ir tegu kasdien susidūriu su žmonių žvilgsniais, kurie būna skirtingi... vieni žiūri su užuojauta, kiti su gailėsčių. treti padrasina. prie to reikia ne tai kad priprast, bet tiesiog susigyvent ir visiems meiliai šypsotis. turėjom tokį incidentą darželyje: kasdien atvažiavusi vakare pasiimti jo, girdėdavau auklėtojų nusiskundimus, kad su juo jie vargsta, jis blogai vaikšto, todėl lauke jam reikia skirti daug laiko ir daugiau nešioti ant rankų ar laikyti. vieną dieną pavargusi ir išsekusi nuo darbų, namų , problemų (auginu vaiką visiškai vieną) atėjau į darželų ir išgirdusi eilinį priekaištą pravirkau... pasakiua, kad pamenu, kad jis toks, nereikia man to kasdien primint. auklėtojų reakcija (jis lanko darželio grupę kur dvi auklėtojos ir auklytė) mane kažkiek nustebino... viena iš jų priėjo apkabino ir atsiprašė... dabar puikiai su jomis sutariam, kalbames, bet pretenzijų jau gerą mėnesį negirdėjau. žmonės , kurie su tuo nesusiduria ne visada supranta ką jaučia tėvai ir reikia apie jausmus kalbėtis. po kurio laiko man paskambino darželio direktorė ir pakvietė pasikalbėt, pokalbyje dalyvavo ir darželio psichologė tad paaiškinusi ką jaučiu jie labiau suprato ko iš jų tikiuosi, aš supratau, kad ir jiems tai naujas iššūkis ir toliau susitarėmė bendradarbiauti vaiko labui. dar išgirdau tokią frazę, kad reikia savo skausmą įsivaizduoti pyragų ir juo pasidalint su artimaisiais, tada ta našta Dievo skirta tokiom mamom daug lengvesnė...
\vaida jai pabendrauti noretumet galite man parasyti i skype laurytemazyte
Sveiki vaida as taipat auginu toki suneli
labai gerbiu tokius tevus, kurie augina ir begalo mylis savo vaikucius nors jie turi bedeliu 😀 bukit laimingi
kiekvienas KITOKS vaikas turi kažką labai ypatingo.