VI Jonuko blogas: Naujovės racione ir naujovės gyvenime

09. Apr 2013, 09:00

Gyvenimas paskutiniu metu lekia nenusakomu tempu ir griežta darbotvarke, Jonukas mūsų gyvenimą, galima sakyti, sustygavo iki menkiausių smulkmenų, kad net su vyru turime tartis, kada tvarkytis ir kas ką daro.

Jei nesilaikytume nors kokio režimo, gyvenimas turbūt pavirstų į vieną didelį chaosą. Būtina viską planuoti ir kartais kažko atsisakyti dėl tam tikrų pareigų. Nors ir kaip tai būtų sunku, bet mokomės gyventi be visiško spontaniškumo ir galimybės daryti viską, ką nori.

Aišku, tai nėra be priežasties, be tikslo, ar šiaip susigalvojus, tiesiog turint mažąjį nenuoramą namuose, norisi sukurti jam kuo geresnę aplinką ir atmosferą, tai reiškia - reikia rasto laiko jam, reikia palaikyti namuose tvarką ir reikia patiems būti geros nuotaikos, taigi yra ką veikti.

Vis dar nesuprantu, kas sugalvojo terminą "vaiko auginimo atostogos", šis laikas atostogų neprimena nė iš tolo, na bet ką čia noriu pasakyti ilga įžanga, kad Jonukas auga beprotišku tempu, jau be 5 minučių vaikšto, o stalčiai ir spintelės prašosi priklijuojamos, nes Jonuko mėgstamiausiais žaislais tampa mano pėdkelnės, DVD diskai, laidai ar dar koks nors turtas, gulintis pamirštas spintelėse.

Anksčiau pašaukus Jonuką, jis ateidavo, o dabar tik atsišaukia ir toliau užsiima savo reikalais, o tai reiškia, kai jis sutvarko reikalus, tuos reikalus tvarkau aš. Pasakorius irgi neblogas, gali burgzti, burbuliuoti ir sakyti "Ne" kiaurą parą.

Taip pat namuose apsigyveno keli ožiukai su trumpais rageliais, kurie kiekvieną dieną dygsta vis didesni. Šiandien net atkreipiau dėmesį, kad ponaitis piktinasi dėl kiekvieno veiksmo. O išgirdęs žodelį "Negalima", šaukia "Ne" ir tranko su ranka tol, kol supranta, kad aš nepalenkiama vis dėl to. Taigi taip ir gyvename.

Paskutinė pusantros savaitės buvo labai aktyvios, nes sutikome ir pirmąsias Jonuko Velykas.

Tą savaitgalį praleidome pas senelius, kur dažėme kiaušiniuis, gaminome su mama Velykinę Paschą ir kepėme varškės pyragą, vėliau vykome pas prosenelius velykinių pusryčių, vėliau važiavome į kaimą velykinių pietų, o velykinę vakarienę valgėme vėl pas senelius.

Vyrukas patyrė daug įspūdžių, daugelį įvykių pramiegojo, bet tai nesutrukdė mums džiaugtis pavasario švente, aišku, nuvykus į kaimą, pasijaučiau giliam viduržiemyje.

Na, aišku, per šį laikotarpį daug naujovių įvyko ir valgymo fronte:

Pirmiausia - Jonukas paragavo mėlynių, kurios jo nesužavėjo kaip ir braškės, kaip ir žemuogės. Mano mama dar davė ir mėlynių uogienės palaižyti, bet vaikas nesuprato tų uogų naudos ir gerumo. Na bent jau 6 suvalgė ir kaip privaloma, pasiraukė.

Antra - norėdama paįvairinti kruopienių racioną ir papildyti jau nuobodoką meniu, sugalvojau duoti mūsų mamų ir močiučių mėgstą receptą - išbrinkintus sausainius. Buvo iššūkis susirasti parduotuvėje kuo natūralesnių sausainių, kai supratau, kad tokių rasti jau nebeįmanoma, taigi išsirinkau mažiausiai turinčius priedų ir vieną vakarą juos brinkinau su natūraliu jogurtu, kitą kartą su kmynų arbata.

Vaikas valgė godžiai, susidomėjęs ir jam patiko. Reakcijos jokios nebuvo, todėl manau, retkarčiais toks saldus paįvairinimas bus visai nieko, o ir greitai pasigamina (jei su jogurtu, per pusvalandį, jei su arbata, tai per minutę).

Trečia - per Velykas Jonukas paragavo putpelės kiaušinio. Specialiai nudažemė juos velykiškai ir Jonukas pilnavertiškai su visais kiaušinukus daužė ir juos valgė kartu su visais. Po švenčių mažių šiek tiek išbėrė, todėl pagalvojau, kad kiaušinukų atsivalgėme užtektinai. Aišku, kiaušinio baltymo dar vengiau duoti, bet trynius valgė.

Ketvirta - prisiminiau, kad kruopų meniu mes dar neįtraukėme kuskuso, kas yra ne taip labai apdirbtos manų kruopos ir dar pasigamina greitai, taigi bandymas irgi pavyko.

Penkta - su kuskuso paragavimu (kadangi kruopos buvo stambokos ir birios) nusrendžiau nebemalti kruopų kavamale ir, mano nuostabai, Jonukas kramtė jas labai įsijautęs ir labai puikiai. Taigi, nuo šiol atkrenta dar vienas papildomas rūpestis - malti kruopas.

Šešta - toliau valgome apelsiną ir, kai aš Jonukui jo duodu gabaliukais, jau supranta, ką su juo daryti ir puikiai valgo.

Septinta - paragavome ir kriaušės. Iki šiol kriaušės skonį Jonukas juto tik vaisinėse tyrelėse, taigi jam natūrali kriaušė irgi nepadarė ypatingo įspūdžio.

Taigi nemažai naujovių - lieka vis mažiau ir mažiau produktų, kurių dar neragavome, o aš jau matau šviesą tunelio gale dėl žaidimo su produktais :)

Praeitą savaitę šiek tiek sunerimau, nes ketvirtadienį Jonukas atsibudo visas karštas, o kai kostelėjo, galvojau ką nors iškosės. Šiek tiek nusiminėm, kad nepavyko išsaugoti vaiko sveiko, kai iki to nelemto pavasario ir šilumos liko tiek nedaug, bet temperatūra visą dieną laikėsi ne aukščiau 37.5, taigi mane tai ramino, nors mažius buvo apatiškas ir visą dieną pramiegojo man ant rankų.

Labiausiai suneraminęs dalykas buvo tai, kad nuo pat ryto negėrė vandens ir arbatų bei košės suvalgė vieną šaukštelį, todėl nusprendžiau matinti savo pienu, nors jau gerą mėnesį dienomis Jonukas mano pieno nebevalgė. Taigi tą dieną Jonukas boikotavo maistą ir tai buvo pats pirmas kartas per visą primaitinimo istoriją, kai Jonukas nieko nevalgė ir negėrė.

Nenorėjau, kad vaikas dehidratuotų, o iš puodelio gerti jėgų neturėjo, pirmą kartą mačiau vaiką tokį leisgyvį ir bejėgį, todėl pienukas labai gelbėjo. Nors atrodė, krūtinė tuščia, bet vaikiukas sugebėjo pieno prisišaukti.

Nežinau, ar dėl stipraus imuniteto, ar dėl mano pieno, kitą rytą Jonukas atsikėlė kaip agurkėlis ir jei ne šiek tiek užgulusi nosis ir gražiai prikimęs balselis, net nesuprastum, kad būtų sirgęs.

Na o dabar esame visi tokioje šiek tiek sirguliavimo būsenoje, nes visą šeima šiek tiek "snargliuojame" ir kostelname, bet laikomės puikiai, tik Jonukas lėtai, bet po truputį grįžta į vandens gėrimo ir maisto valgymo režimą. Patiko jam pienukas. Pakako vienos dienos, kad vėl prisimintų vaikas šį gėrį.

Gintarė