Nepabaigėme laiku savo maitinimosi dienoraščių, tad rašau dabar. Tiesą sakant, nelabai buvo apie ką rašyti, nes tuo metu naujienų mūsų valgyme nebuvo.
Pradėjus vis šilčiau šildyti saulytei, tradiciškai ant palangės užsiveisėm svogūnų darželį. Svogūnų laiškai - ne tik šviežias žalumynas ar prieskonis prie lašinukų, bet ir artėjančios vasaros kvapas, nes vasara man asocijuojasi su šviežiomis daržovėmis, salotomis, braškėmis... Hmmm, net seilė tįsta pagalvojus.
Taigi, nusprendžiau ir Jonuką pratinti prie šių gėrybių.
Į pietums valgomą virtą daržovienę su mėsyte įpjausčiau truputėlį svogūno laiško. Kvapas ir skonis iš karto pakito net ir nuo nedidelio stiebelio. Jonukui patiko.
Kitą dieną įpjausčiau šiek tiek daugiau. Taip Jonukas valgė su kasdien vis didesniu svogūno laiško stiebeliu. Apsidžiaugiau, kad jokių neigiamų reakcijų neatsirado.
Kadangi gyvename kaime, o gyvenimo kaime neįsivaizduoju be šiltnamio, tai savaitgalį jame jau pasėjau salotų, ridikėlių, krapų. Oi kaip laukiame, kada jie sudygs ir galėsim skanauti taip per žiemos sezoną išsiilgtų žalumynų!
Jonuką, beje, taip pat pratinsim prie šių skanumynų ir mielai pasipasakosime, kaip mums seksis.
Beje, norim padėkoti už gautas dovanas. Greito paruošimo košytė mums labai pravertė ekstra atvejais, tik nesitikėjau, kad ji tokia saldi.
Neringa
