Žalia mama, bidonai ir soskiaujantis mažutis

I tomą - gimdymas - atrodo, jau baigiau. Žaizdos įpusėjus antram mėnesiui užsitraukė, oda atsigavo. Na, linksta per daug nugara, bet šiaip, atrodo, šis skyrius baigėsi vis dėlto laimingai.

Pradedu II tomą - maitinimas.

Mūsų trijulė kartu jau skaičiuoja 6 savaitę. Tiksliau, neskaičiuoja…mėgaujasi. Vaikiuko pasiekimai - beveik 1 kg. ir + 4 cm. Dičkis. 

Svoris buvo griaužiantis kirminiukas nuo pat pradžių. Apie tai nuosekliau.

Labai daug literatūros rašo apie mamos pienuką, tačiau… kai iškyla problema, jokio konkretaus sprendimo nerandu.

Dėkite vaikiuką kuo dažniau prie krūties. (Aš šį aparatą linkusi buityje vadinti bidonu). Vaikis prakaba ant bidono nuo ryto iki vakaro. Valgo, “soskiauja” – atitrauktas inkščia ir čepsi. Vat tau ir patarimo nauda. Apie nugriaužtus bidonus turbūt pasakoti nereikia. Alkanas?

Tik gimusį uždėtą ant krūtinės, sesutės privertė  suvalgyti pirmuosius pienuko (priešpienio) lašelius. Nelabai taisyklingai jis tai padarė, nugriaužė, bet ne tas turbūt buvo galvoj. Po sunkaus gimdymo nelabai taisyklingai pamaitinau ir ryte.

Čiūčiuoja vyras lėliuką, aš ir vyras euforijoj, o mažius žiovauja, su lūpytėm kažką panašaus į oro gaudymą atlieka. Ir čia ateina moterytė baltu chalatu – trūksta pieno, atnešiu mišinio. Mamai akys ant kaktos, griežtas ne turbūt buvo per mažai griežtas.

Per sekantį bandymą taisyklingai maitinti su vyru sudvejojame… juk specai sako. Vaikiukas, mažesnis nei paros laiko, išvalgo 60 ml mišinuko. (po 30 ml vis dar žiopčioja, tai liepė duoti dar). Suvalgo ir užparpia 4 valandoms.

Oi, žadinkit! - rėkia ta pati moterytė. Per ilgai miegot negalima. Ir taip prasidėjo mišinio era, mamos ašaros, ir moteryčių baltais chalatais raminimas - didelis vaikas, paskui “užsikurs” varikliukas ir šaukštas valerijono.

Grįžtam namo. Aš staiga suvokiu, kas per absurdas tas maitinimas mišiniu. Spjaunu šį reikalą. Ir kabu su vaiku per dieną. Murzina, susivėlus, alkana. Vaikis nuolat čepsi. O dar ima ir išberia. Puiki proga nuvykti į polikliniką. Įdomumo dėlei pasveria 2 savaičių mažiuką – plius 200 gramų.

Užduotis - priauginti svorio. Panikos gydytoja nekelia. O aš, deja, namuose su namiškių pagalba ją išvystau. Klausimas "Gal alkanas?" neduoda ramybės. Imu ir kartais duodu mišinuko. Nežinau normų, bijau, kad persivalgys. Nervai nelaiko dėl nevykusių bidonų. Ir štai mėnesio vizitas.

O, ploja rankom gydytoja. Vyrukas auga. Ir čia išlemenu, kad tris sykius daviau mišinuko.

O kodėl? - matau išsipučia gydytojos akys. Ar liepiau?

Ir čia naujai iškepta mamytė pratrūksta bliauti. Kabinete panika.

Pasikviečia maitinimo specialistę - demonstruojamės čia ir dabar. Vaikis šauniai valgo.

Maitini smegenimis, ne p..ais! Išraiškiai pasako gydytoja. Ir čia man trenkia žaibas. Tikiu savo bidonų na ir smegenų galia.

Nutarėm įvesti rržimą. Maitinu kas 2 valandas. Kai pradeda „soskiaut“, užimu kita veikla, migdau, einam į lauką. Bidonai per tą laiką prisikaupia, aš aiškiai žinau, ar pavalgė, ar miegojo ar būdravo. Atrodo, viskas susitvarkė. Bet...

 Vienas iš tų retų momentų, kada pavyko apgauti su soskiuku. Tiesa, trumpam..

Skundimosi kampelis.

Mažiukas turi tokį stiprų čiulpimo refleksą, kad negali užmigti nečiulpęs. Butaforinio bidono - čiulptuko - atsisako griežtai. Arba reikia užsūpuoti (na kokią gerą valandą), arba duoti čiulpti.

Taip ir miega man pakibęs naktimis...bijau pakrutėt. Atsibus – lūpytėmis žiobt žiobt, neranda ir dūdos. Dieną - ne ką geriau. Nes pavalgęs neužmiega, niekada pats nebaigia žindimo, pati nutraukiu, kai ima žaist. Tada reik vestis į lauką ir sūpuot sūpuot vežime, kad užmigtų, arba būdrauti kartu.

Gimdymo žaizdos dar tik pradeda gyt. Tikiuosi, nes šiandien jau šiek tiek geriau.