Žiemos linksmybės kelia nuotaiką

Vaikystė visada visiems primena išdaigas, linksmus nuotykius ir nutikimus. Manau, kad sugrįžti į vaikystę galime visi kada tik panorėtume.

Prisimenu, kaip maža būdama laukdavau žiemos, nes tada galėjau statyti sniego pilis, lipdyti senį besmegenį, čiužinėti nuo kalniuko nuo ryto ligi vakaro. Bet kas to daryti neleidžia ir dabar? Tikriausiai tai, kad esu dviejų vaikų mama šiek tiek varžo mano nežabotą elgesį. Ach, tebūnie...

Šį savaitgalį taip gražiai švietė saulutė, kad nesinorėjo sėdėti namie, ir žiūrėti į tas atsibodusias sienas. Visi drauge pasitarę nusprendėme eiti pačiuožinėti nuo kalniuko. Augustas rogėsi įsitaisė kaip tikras karalaitis, o Ugnė pasiėmusi savo čiuožtuką jau planavo kiek kartų smagiai nusileis nuo kalno.

Atėjome prie kalniuko jau ne pirmi, žmonių buvo daug, bet vietos visiems pakako. Kas čiuožė su rogėmis, kas su pripučiamu ratu.

Kažkoks velniūkštis mane labai jau įkyriai pradėjo drąsint, kad kalniuką išbandyčiau ir aš. Padvejojau, ką kiti pagalvos, gi čia čiuožia tik vaikai... Ai, tiek to.. Lekiu...

Pasiėmusi Ugnės čiuožyklę ilgai laukiau, kol prasiskirs man laisvas takas. Kaip sakoma, kaupiau drąsą.

Ir valio, įsibėgėjusi Ugnė mane dar stumteli ir mes jau lekiam, pusiaukelėj kalno, žinoma, ją pametu, nes su tokiu svoriu slydimas nekoks. Ot mama, pati čiuožia, o vaikas sėdi pusnyje..

Šypseną sukėliau ne vienam šalia čiuožusiam tėveliui. Bet man patiko. O smagiausia buvo tai, kad gali atsigulti į sniegą ir nors akimirką pažvelgti į dangų kitu kampu.

Smagių likusios žiemos akimirkų ir Jums! Pasinaudokite galimybe grįšti į vaikystę.

Rima