Žindymas - laimės pradžia motinystėje

Mano žindymo istorija dar nebaigta, nes vis dar keliaujame šiuo keliu – vis dar mėgaujuosi ramybės jausmu, kad savo mažutėliui suteikiu visa geriausia, ką galiu, o jis džiaugiasi nepamirštamomis artumo akimirkomis, saugumu ir mano meile.

Dabar esame penktame mūsų bendro rūpinimosi vienas kitu mėnesyje ir džiūgaujame, kad horizonte dar nematyti pabaigos.

Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Puikus pavyzdys šiam posakiui patvirtinti būtų žindymas. Teoriškai jau žinojau, kaip gerai yra žindyti iškart po gimdymo – juk motinos priešpienyje yra tiek visokiausių gerų medžiagų, stiprinančių kūdikėlio sveikatą, be to, daug greičiau pasišalina jo mekonijus, o motina be vargo pagimdo placentą…

Daug sužinojau ir laukiau, kada įgyvendinsiu visas tas žinias, džiaugiausi, nes jaučiausi užtikrintai žinanti, kas yra geriausia… 

Mūsų ilgai lauktas ir išsvajotas kūdikėlis gimė ankstyvo pavasario pavakarėje. Išsliuogė į naująjį pasaulį ir iškart pradėjo rėkti – juk norėjo pasiskųsti tokia trumpa, bet kartu tokia sunkia kelione. Aš priglaudžiau jį prie savęs ir mudu pradėjome pažinti vienas kitą. Nenusakomas jausmas vietoje didelio pilvo ant savęs jausti mažą žmogiuką ir dar suvokti, jog tas stebukliukas – tai mano vaikas.

Buvo sunku įsisąmoninti, kad šis stebukliukas gyveno ir užaugo manyje per 9 mėnesius! O mažasis žmogeliukas išsirėkęs pamažu pasitelkė instinktus ir įsisiurbė į mane. Pirmasis žindymas! Nespėjau į tai įsijausti, nes pajutau  naują skausmą pilvo apačioje – tai placenta, kuri pasišalino taip greitai, kad buvo sunku patikėti – 10-15 minučių po gimdymo ir jos jau nėra.

Neužilgo pajutau ir kažką drėgno ir tąsaus ant savo pilvo! Taip! Man teko privilegija pajusti, kas gi tas mekonijus yra ;) Stebėjausi, kaip puikiai mūsų mažasis berniukas žino, ką daryti su savo naująją valgykla! Ištuštino vieną pusę, pamiegojo, tada perėjo prie kitos…

Gulėjome erdvėje ištirpusiame laike ir net nepajutau, kaip staiga sutemo, o kažkuriuo metu ėmė lyti... Visa tai jautėsi kaip per miglą, nes visas visutėlis dėmesys, visa sąmonė buvo sutelkta į atkeliavusįjį žmogiuką. Ir net nebereikėjo jokių išmoktų dalykų – kūdikėlio lietimas, šildymas ant savo krūtinės, maitinimas savimi – visa atrodė savaime suprantama.

Negalėjau net įsivaizduoti, kokia kančia būtų to negalėti daryti. Širdyje suvirpėdavau ir apimdavo kartėlis, pagalvojus apie mūsų mamas, kurios mus tik pamatydavo ir kęsdavo prailgusias laukimo valandas, kol joms būdavo leista paliesti ir pamaitinti savo stebukliuką. Jaučiausi apdovanota paties Aukščiausiojo, kad turiu galimybę savo vaikučiui suteikti saugumą nuo pat pirmųjų jo gyvenimo šiame pasaulyje minučių.

Natūralus gimdymas ir žindymas pirmosiomis dienomis po to – tai didžiulė meilės pasireiškimo šventovė, kai negaili nei savo kūno, nei sielos, kai dingsta bet kokios mintys apie save. Kūnas nepajėgus stotis, o tu stojiesi, nes svarbiau jau ne savas kūnas, o naujojo žmogeliuko, krūtinę skaudą nuo priplūdusio pieno ir neteisingo vaikučio pridėjimo prie krūties, bet net minties nekyla nebedaryti to, kas mylimiausiajam žmogčiui yra taip gyvybiškai naudinga ir svarbu.

Sunku buvo tik pirmoios dienos, o vėliau įsivažiavome į rutiną, kuri tapo lyg tobulu šokiu, nes abu idealiai išpildėme vienas kito poreikius: aš suteikiau savo mažajam geriausią maistą, saugumą, meilę ir atsidavimą, jis padėjo mano kūnui sparčiai gyti, o sielai – patirti nepatirtą džiaugsmą atrandant savyje motiniškumą.

Vis dar neatsistebiu, kaip lengva yra auginti mažutėlį maitinant jį savo pienuku. Kiek laisvės tai suteikia! Nejaučiu apribojimo nei kai norime išvažiuoti visai dienai pakeliauti po Lietuvą, nei pasivaikščiojimų gamtoje metu, nei sėdint prie arbatos puodelio ir mėgaujantis maloniu bendravimu, nei atostogų metu džiaugiantis pajūrio vėju ir jūros ošimu.

Viskas yra paprasta. Viskas, ko reikia vaikučiui, yra manyje. Nereikia čiulptukų, buteliukų, viryklių... O argi ne puiku jausti, kad esi nepakartojama, kad joks kitas žmogus vaikeliui šiuo gyvenimo laikotarpiu nesuteiks viso to gėrio, kokį turi savyje motina? Juk tokie nepakeičiami galime pasijusti tik su savo mylimuoju ir tik su savo vaikais, tad kodėl gi tuo nepasinaudojus?

Atsidavimas motinystei, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas dėl vaikiuko man suteikė ir toliau teikia be galo daug egzistencinio nusiraminimo – žinau, kad esu ten, kur turiu būti ir darau tai, ką daryti prasmingiausia. Mažasis mano berniukas, kuriam atiduodu savo gyvenimą, man dovanoja netikėtą palaimos jausmą.

Daugybė dalykų nutolsta, nublanksta ir jų vietą užima išsikristalizavęs meilės jausmas. Esu laiminga ir rami, regiu laimę ir savo mažojo akytėse, kai jis pavalgęs ir sotus, pakelia galvytę, pažiūri į mane ir nusišypso pačia tyriausia šypsena, kokią tik kada nors teko matyti...

DOVANOS:

Net dviems konkurso dalyvėms padovanosime po Kazimiero Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“.

Papildyta knyga: „Kūdikio žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“