Vaizdelis siaubingas. Atitirpo sniegas, o ant pievelių puikuojasi mūsų mylimų augintinių išmatos. Jeigu taip mylime savo šunis, tad būkime malonus ir su meile susirinkime jų išmatas.
Rašau pakraupusi iš siaubo, pavasarinę nuotaiką gadina minų laukai. Man baisu, kai susimąstau, kur vaikščios ir žais mūsų vaikai, jei nėra laisvos žalios vejos.
Mano laikais mes dūkdavome ant žolytės, statydavome palapines, šėldavome, pasikloję antklodėles . O dabar? Kur žais mūsų vaikai?
Einant šaligatviu su drauge žiūrime, kaip neužvažiuoti ant minos. Tarpusavyje bandome samprotauti: jei šuo pridergia viduryje svetainės, šeimininkai, matyt, surenka, o kodėl palieka viduryje šaligatvio ar ant pievos? Matyt, jie vadovaujasi posakiu – po manęs nors ir tvanas.
Pati turiu šunį ir visada su vyru nešiojamės maišelį, susirenkame, nors šuo ir mažas, padaro kaip višta, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo. Todėl visada susirenkame. O taip apmaudu, kai matai pro langą šeimininką su aviganiu, šuo padaro reikalus, o šeimininkas užsirūko cigaretę ir stovi lyg nieko nebūtų.
Taip norisi pro langą išlįsti ir apšaukti. O dabar taip ir darysiu. Jei turėčiau jėgos, tai to šeimininko nosį pamerkčiau į miną, kad pasimokytų ir susimąstytų.
Juk pavasaris, norisi gyventi švariai, norisi vaikams padūkti prie namų, todėl prašau visų, auginančių gyvūnus, susimąstyti – dar ne vėlu pradėti susirinkti minas.
Jei Jūs, Aš, kaimynas, draugas... surinks, vis švariau gyventi bus. Ir nesvarbu, ar tai lauko pievelė, ar tai miškas, būkime sąmoningi ir neterškime gamtos.
