Jautruolės žygis į mokyklą

Žemyna man - didžiausias iššūkis tuo savo jautrumu. Ruoštis mokyklai pradėjome prieš metus - tiesiog įsigijome priešmokyklinukams skirtas užduočių knygeles ir savarankiškai išsprendėme tas pratybėles, bei daug papildomų. Žemyna buvo imli, domėjosi, tad sąmoningai siekiau, kad atėjusi į mokyklą turėtų ne mokslais rūpintis, o pagrindinė jos užduotis būtų susirasti draugų.

Tikėjausi, kad galėsiu prieš užrašydama į mokyklą aplankyti kelias ugdymo įstaigas, susipažinti su mokytojais ir pasirinkti mums patikusį variantą. Tačiau prasidėjo karantinas ir visi šie planai žlugo. Paradoksalu, bet mamos daug dalinasi apie privačius darželius ir mokyklas, o atsiliepimų internete rasti apie valstybines ugdymo įstaigas - praktiškai neįmanoma. Tad teko šauti aklai - mokyklą pasirinkome tiesiog vedami nuojautos. Kažin, ar ji pasitvirtins.

Labai daug Žemynai pasakojau, kaip bus mokykloje - kokia bus dienotvarkė, kas bus panašu į darželį, kada ją pasiimsiu, ko ten išmoks. Mokyklos tema kalbame jau ilgą laiką ir visada jos reakcija būdavo rami. Visą vasarą vis primindavau, kad štai jau liko du, vienas mėnesis iki mokyklos, tiek ir tiek savaičių,.. Reakcija būdavo rami. O kai pasakiau, kad liko vos kelios dienos… ji puolė į ašaras. “Nenoriu, bijau, noriu būti tik su mama”. Glosčiau ją, raminau, pasakojau, kad ir kiti vaikai bijo, kad reikia tik truputėlį drąsos, ir jai puikiai pavyks. Sakiau, kad ir aš bijojau prieš išeidama į mokyklą. Pasakojau, kad ji tikrai yra drąsi, protinga, graži, draugiška ir tikrai susitvarkys, kad padės mokytoja, kad padėsiu aš, tereikės man pasakyti, jei kažkas nutiktų negero. Bet tokia reakcija išgąsdino ir mane - kaip jai ten bus, ar tupės viena kaip pirštas?  Šiuo metu kraustomės į naujus namus, daug rūpesčių, tad tokia jos reakcija mane pačią išmušė iš vėžių. Skambinau pasitarti su psichologe į Tėvų liniją. Tikrai rekomenduoju - mane gelbėjo ne kartą. Psichologė patarė ją ir toliau drąsinti, paprašyti mokyklos psichologo pagalbos.

Šiandien mokykloje buvo susirinkimas. Jame dalyvavo vyras, nes aš pati su vaikais naujų namų laukiame kaime, Žemaitijoje. Čia praleidome visą vasarą mėgaudamiesi jūra, ežerais, gamta. Vyras mokytoją apibūdino kaip nei kažkokią blogą, nei labai malonią ar gerą. Mokytoja pati atspėjo, kad Žemyna turbūt yra jautrus vaikas, tačiau į tai sureagavo kitaip, nei tikėjomės. Sako - tai aš ją pasodinsiu arčiau savęs vieną. Vieną???? Darželyje suaugusieji kaip tik stengdavosi ją įtraukti, padėti jai įsilieti į grupės veiklą, o ne pasodinti vieną ir atskirti. Juk pati ji tikrai nenueis ir nepaprašys, kad ir ją priimtų. Nutariau apie tai pasikalbėti dar kartą, galbūt net telefonu. Tikimės, kad pirmadienį dar pavyks su mokytoja susitikti ir gyvai. 

Nustebino ir gautas pirkinių sąrašas. Tikėjausi, kad reikės kokių nors šlepečių ar atsarginių drabužių, bet kadangi tai vis dar priešmokyklinė grupė, tikrai nemaniau, kad į būtinų prekių sąrašą pateks ir  daugybė kanceliarinių priemonių - guašas, lipalas, pieštukai, flomasteriai, netgi geliniai spalvoti tušinukai… spalvotas popierius, klijai ir net dantų šepetėlis su pasta, nors juk nesiruošiame ten nakvoti ir dantis valomės namuose. Na, bet reikia, tai parūpinsime. Panašu, kad tuo teks užsiimti besikraustant paskutinėmis dienomis. Iššūkių netrūksta. Bet naujos priemonės bent kiek galbūt įkvėps ūpo ir Žemynai.