Dar Modestas nespėjo pilnai apšilti kojų, kaip netikėtai (o gal visai tikėtai) nutiko namų mokymas. Susirgus klasės draugui vaikai liko mokytis iš namų. Vos vieną kartą savarankiskai nuėjo į klasę pats, taip džiaugėmės, kad šiame nelengvame adaptacijos periode jau žengiame į kitą lygį, deja buvome vėl aplinkybių nublokšti atgal.
Atlikti mokytojos paskirtas užduotis sekasi neblogai, pasirenkame patogiusią laiką ir dirbame. Net daugiau nei reikia, kad pačios svarbiusios pradžios žinios įsitvirtintų gerai.
Džiugu, kad vyresnieji brolis ir sesė ugdosi kontaktiniu būdu, tad turime visas salygas mokytis ramiai, niekam netrukdydami, tik va mažasis broliukas šiek tiek pakoreguoja ritmą, nes mamai tenka dažnai viską mesti ir bėgti pas metinuką, todėl labai gerai, kad kolkas nėra prisijungimų į pamoką nustatytų laiku, o mokytojos paskirtas užduotis atliekame kada mums patogu.
Tik neramina nutrūkusi socializacija, kuri ypatingam vaikui itin svarbi, sugriuvo kaladėlių bokštas kurį taip kantriai statėme dėdami vieną kaladėlę po kitos... teks pradėti iš pradžių, ir viltis, kad dažnai tokios saviizolicijos nesikartos.
