Ėjo Aidukas į mokyklėlę
Opa pa, o čia čia į mokyklėlę.
Ne vienas ėjo, broliai lydėjo
Opa pa, o čia čia broliai lydėjo! :)
Praėjo dvi savaitės pirmokiško gyvenimo pradžios. Na ir įdomus gi tas gyvenimas!
Rugsėjo pirmąją vaikus pasitiko jauna žavi mokytoja. Vaikai šventinę dieną gavo pajusti esantys svarbūs, tarsi kino žvaigždės. Fotografavosi, kūrė savo filmukus, maudėsi konfeti lietuje.
Na o po linksmybių prasideda ir darbai. Ką pastebėjau: vaikas į mokyklą eina noriai, tačiau kartais grįžta susikrimtęs, sakydamas niekas su manimi nedraugauja. Bandant apie tai kalbėtis aiškėja, jog praeitų metų geriausias draugas daugiau bičiuliaujasi su kitu berniuku, tad natūralu, jog mano vaikui reikia atrasti aukso viduriuką, bandant taip pat susidraugauti ir su kitais vaikais, ir galbūt paleisti senąją draugystę.
Iš esmės būna daugiau gerų dienų, nei blogų, tad tuo ir džiaugiuosi. Rašo skaičius, raides, bando skaityti. Išbando ir ribas su mokytoja ??? Na bet tikiu, kad ilgainiui viskas stos į vietas ir bus lengviau ir vaikui, ir mokytojai :)
Anot Aido, didžiausias pliusas, kad nebereikia miegoti pietų miego (išėjus iš darželio), kad namo gali važiuoti mokykliniu autobusu kartu su vyresniuoju broliu.
