Antra mokslų savaitė įsibėgėjo. Modestas tampa vis drąsesnis, pamažu adaptuojasi aplinkoje, tačiau emocinė įtampa tokia nemenka, kad vaiko akyse kaupiasi ašaros dėl niekų. Grįžta pavargęs, pasiilgęs... Nors, anot mokytojos, yra tikras šaunuolis, stengiasi, dirba su visais, tik kartais sugalvoja užduotį atlikti užsimerkęs ar nuspalvinti piešinėlį ne kaip reikia, o kaip jam gražiau.
Čia ir yra mūsų Modesto savitumas, juk ypatingas vaikas su autizmo spektro sutrikimu ir neprivalo įtilpti į kažkieno sugalvotus rėmus, gal tiesiog tie rėmai per siauri jo kūrybingumui ir saviraiškai. O aš esu begalo patenkinta mokytoja. Kaip aš neprašoviau! Toks šiltas, supratingas ir atviros širdies žmogus - tikra Dievo dovana mūsų jautriam, be galo teigiamam ir mylinčiam žmogučiui.
Ir ji pati Modestą įvardina kaip tikrą dovaną sau. O kaip mamos širdis džiaugiasi, turbūt sakyti nereikia...
Nemažais iššūkiais tampa valgymas valgykloje ar persirengimas kūno kultūrai, kai įprastai vaikams nekyla tokio nerimo kaip neužsegta saga ar kad nespėjo pavalgyti pirmi, Modestas labai jautriai išgyvena kiekviena smulkmeną. Ne visada parodo, bet namo parsineša nerimą.
Kalbamės, mokomės gyventi naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis, išgyventi naujas emocijas ir prisitaikyti prie naujo tempo. Dienos bėga greitai, sūnumi be galo didžiuojamės! Labiausiai dėl to, kad geba atpažinti savo emocijas ir pasakyti, kas jį liūdina ar skaudina. O visa kita bus taip kaip turi būti. Viskas bus gerai!
floryte
AstraK
Apciukas