Iš Daborah Feldman knygos "Neortodoksiška. Kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų":
"Satmaro chasidų moteris net karščiausią dieną mūvi storas kojines, o plaukus slepia po peruku. Ji negali skaityti romanų ir pasilikti kambaryje viena su svetimu vyru. Svarbiausia chasidų moters pareiga – kiekvieną penktadienį atsiduoti sutuoktiniui ir gausinti bendruomenės gretas. Išsilavinimas, profesija ir karjera chasidų moteriai draudžiama. Net XXI amžiaus Niujorke".
„Satmar“ yra ultraortodoksinė chasidų grupė, kilusi iš Szatmárnémeti miesto (Vengrija), kur 1905 m. Ją įkūrė rabinas Yoelis Teitelbaumas. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo atkurtas Niujorke ir tapo vienu didžiausių chasidų judėjimų pasaulyje.
Tikėjimas, mano supratimu, yra labai subjektyvus dalykas. Mūsų ryšys su Dievu, kad ir kokiu pavidalu jį įsivaizduotume, turi būti pagrįstas nuoširdumu ir vidiniu tikėjimu. Ir jokiu būdu negali būti primestas ar suvaidintas.
Knygos ilgai negalėjau paimti į rankas. Aš jos bijojau. Joje kalbama apie tokias tiesas, kurios kartais gali būti tabu net ir labai šiuolaikiškoje visuomenėje, ką jau kalbėti apie Satmaro chasidus. Aš slapta o gal atvirai nenorėjau žinoti, kad šalia mano gan laisvo gyvenimo, kur visada galiu rinktis, egzistuoja kitoks, baisus pasaulis.
Ką tu gali padaryti, jei gimei tokioje suvaržytoje bendruomenėje, kurioje neturi jokių teisių? Ką gali padaryti, jei nesijauti pritampanti ten ir nori iš gyvenimo daugiau?
Knyga privertė susimąstyti. Kiek mes patys - visų tautų ir religijų žmonės - esame drąsūs kaip individai, kiek mes galime būti laisvi savo pasaulėliuose ir kiek turime drąsos eiti prieš sistemą, pasipriešinti tam, kas mums svetima.
"Neortodoksiška. Kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ tapo „The New York Times“ bestseleriu bei įkvėpė serialą.
Knygos autorė, Deborah Feldman, gimė ir augo chasidų bendruomenėje Brukline. Savo išsilaisvinimo kelią ji aprašė knygoje, kurią išleido būdama 25 metų.
Šiuo metu rašytoja su sūnumi gyvena Vokietijoje. Mane įkvėpė ne tik pati "išėjimo" istorija, bet ir tai, kad ši moteris turėjo jėgų neatimti iš savo sūnaus galimybės pažinti savąjį tikėjimą.
Džiugina ir tai, kad, kaip supratau, su vaiko tėvu pavyko susitarti dėl berniuko auklėjimo.
Išsilaisvinusi iš ultraortodoksinio gyvenimo gniaužtų ji nebando apsimesti, kad to nėra ir niekada nebuvo, bet ir neištrina tikėjimo iš sūnaus gyvenimo. Leidžia jam pažinti savo religines šakinis.
Autorė tiesiog išskiria dvi skirtingas moteris - prieš ir po. Dabar ji turi laisvę rinktis ir gyvena taip, kaip nori. Nors pripažįsta, kad teko sumokėti didelę kainą.
Tai knyga apie drąsą būti tuo, ko nori, apie laisvės troškimą ir apie tai, kaip žingsnis po žingsnio artėti prie savo tikslo. Net tada, kai atrodo, kad vilties visai nėra.
Tai knyga ir apie draugystę. Sunkią valandą visada gali atrasti labai gerų žmonių, kurie išties pagalbos ranką, neleis pasiklysti, palaikys ir padės kuo gali.
Susimąsčiau skaitydama, o argi tai tai ne dieviškoji malonė, įrodanti, kad nesvarbu, kokį dievą tu pasirenki, o gal nepasirenki jokio, jis tave vis tiek saugo ir padeda tau. Čia jau toks filosofinis nukrypimas į savo asmeninius pasvarstymus apie tikėjimą.
Apibendrinus, galiu teigti, kad tai naudinga knyga visiems, kas bijo sau kažką prisipažinti, kurie bijo kažkam pasakyti savo tiesą. Juk nebūtinai turėtume knygos idėją taikyti tik religijai. Tai įkvepianti knyga daugeliui žmonių, kurie nori, bet nedrįsta. Labai rekomenduoju.
