Atrodo dar taip neseniai dalinausi kassavaitiniais įrašais apie savo kūdikio raidą. O štai anądien žvilgt į kalendorių - jau 14 mėnesių.
Per tuos du mėnesius, aišku, mano vaikas tapo brandesnis, o ir man, pirmakartei mamai atsiranda daugiau išminties. Kartais persvarstau tuos prabėgusius pirmuosius metus ir pagalvoju, ką būčiau galėjusi daryti kitaip. Bet turbūt nieko. Augu kartu su savo vaiku...
Šiandienos rytas prasidėjo šiokiu tokiu iššūkiu. Nors mano mažylė rytais keliasi tarp 8-10 val., šįryt privalėjau ją žadint prieš 7 val. dėl vizito pas gydytoją-ortopedą (ir kodėl registruodama nepagalvojau apie laiką, kai vaiko žadint nereiktų...). Išlėkėm net nepapusryčiavusios, bijojau, kaip seksis gydytojo kabinete, bet viskas puikiai, išskyrus tą etapą, kai gydytojas echoskopavo mano mergaitės klubus - labai verkė. Ji vis dar nepakenčia paguldymo ant nugaros.
Pas ortopedą lankėmės profilaktiškai, nes 3-iojo mėnesio vizito metu ortopedas rekomendavo apsilankyti, kai mergaitė vaikščios savarankiškai. O vaikšto jau nuo 11 mėn. Šio vizito diagnozė - sveika, plokščiapadystė yra fiziologinė, pėdutės - nešleivos. Šnektelėjus su gydytoju dėl rekomendacijų avalynei, supratau, jog jis ortopedinės avalynės oponentas (jei tinkamai supratau, tai netgi tam tikrų patalogijų atžvilgiu). O mums patarė pirmaisiais metais dukrai avalynę pirkti tvirtu užkalniu (pasak gydytojo, vėlesniais metais užkulnio tvirtumas nebetoks aktualus) ir kitąkart atvykti pasirodyti, kai bus treji metai.
Ar įdomu, kiek per savo savarankiško vaikščiojimo patirtį mano vaikas sudėvėjo batų (tiksliau, išaugo, nes iki tikro nusidėvėjimo tiems pirmiesiems batukams dar toli). Taigi, 3 poras. Pasidalinsiu ir tuo, kad labai sunku mano vaikui atrasti tinkamus batus, nes pėda putli, tad tenka pirkti užsegamus lipdukais ir dažniausiai išvaizdos prasme berniukiškus.
Per šiuos du mėnesius mano mergaičiukė priaugo apie 200 g. Ateina į vonią, išsitraukia iš po spintelės svarstykles ir pati stojasi svertis. Prisižiūrėjo kaip mama sveriasi :). Aij, kai kurie sako, kad būdama 14 mėn. ji atrodo kaip 18 mėn., bet aš matau, kad ji palysusi, turbūt pasitempusi ūgiu (ūgio centimetrais šiuo metu nežinau), bet nieko išskirtino daugumos kitų panašaus amžiaus vaikų atžvilgiu.
Va, kieme mano vaikas draugauja su berniuku už ją jaunesniu viena diena. Jis 12 mėn. dar nevaikščiojo, bet kai pradėjo, tai dabar kartu eidami 14 mėn. atrodo lygiai tokio paties gerumo ėjikai - šlepsi kaip meškučiai užpakaliukus krutindami, kojeles statydami.
Valgymo situacijų būna visokių. Vieną dieną daugiau valgo, kitą mažiau. Jei pusryčių atsisako, tai su apetitu vakarienę valgo. Tiesa, dar žindau krūtimi. Dieną dažniausiai prisiprašo prieš pietų miegą, o naktį keliasi kas porą valandų. Kartais jaučiuosi išsunkta, kartais pamąstau, kad gal per ilgai jau žindau, bet vis nenustoju...
Kas dar įsiminė per šiuos 2 mėn.? Mano mažylė išsiugdė kelis įpročius, ritualus, žaidimus, na, net nežinau kaip tai pavadinti. Ryte, kai bandau pavalgyti pusryčius, jai būtinai reikia pasėdėti man ant kelių, o dienos viduryje ji kurį laiką vaikšto po namus tai užsidėdama ant ar nusiimdama nuo galvos kepurę ar kokį nors rūbą per kaklą.
Mėgsta kaip ir anksčiau vartyti knygas, tik dabar jau su didesne koncentracija ir besdama pirštu į kokį nors objektą. Paprašyta atneša daiktą, jį paduoda. Meta kamuoliuką, bando jį paspirti koja. Sudeda vieną ant kitos dvi medines kaladėles. Dažniausiai reiškiami garsai: brrrrr (reiškia važiavimą), ne (reiškia ir taip, ir ne, ir nežinau :D), tete (tėtis), mama (aš), niam (valgyti), a-a-aaaa (miegoti), tetete-teeeeee (batai), au-au (ne tik šuo, bet ir visi keturkojai), ssssssss (ne tik prašymas ant puoduko, bet ir noras būti paimtai ant rankų), ko (košė), na, ir visokios intonacijos, kuriomis, kiek suprantu, nori pasakyti: čia, ten, kas.
Pastebėjau, kad mano vaikui patinka pasikartojantys žaidimai, tai aš net perpratau jau, kokių žaislų pagalba galiu ją pamaitinti - imu ir duodu kaskart tuos žaislus ta pačia seka ir ji jais užsiimdama pavalgo. Kitas būdas pavalgydinti - duoti šaukštą į rankas (juo bando maitinti save, po to mane, tada lėlytę), o kitu šaukštu maitinti pačiai.
Mėgstamiausi valgiai - graikiškas jogurtas ir kefyras, geriamas iš mano palaikomos stiklinės. Kai nebenori valgyti, stuma indą su maistu arba maistą pradeda dideliais mostais svaidyti į vieną, į kitą pusę.
Labai mėgsta būti kieme tarp vaikų, o lankydama baseiną sulaukia tetų pagyrų, kad gražiai nardo.
Šie paskutiniai mėnesiai pasižymėjo ir pirmosiomis mini traumomis - prakirsta lūpa ir smakras: vienąkart namuose tiesiog lygioj vietoj ant grindų, kitąkart lauke lipant mediniais laiptais. Dabar labai mėgsta lipti. Lauke būdama tik ir ieško atvirų durų į laiptinę, kad palaipioti laiptais.
O mane labiausiai nudžiuginęs šių mėnesių ypatumas - mano vaikas paprašytas duoda man ranką ir eina kartu. Aišku, dažniau dar tenka vytis ją iš paskos, nes labiausiai už viską nori būti savarankiška. Tik užmigti nakties miegui savarankiškumo dar trūksta. Pasivarto, pagriūvinėja mūsų lovoje ir prie tėčio šono užsnūsta.
P.S. Visada dabar su šypsena matau šitą savo miegančio vaiko pozą, kai sporto treniruotėje treneriai paprašo atsipalaiduoti vaiko pozoje :)
