Gimus mano mažylei Deimantei, kiekvieno mėnesio dvidešimt devinta diena man yra kitokia. Ir taip, ko gero, bus bent iki tol, kol Deimantei sukaks vieneri. Ta dvidešimt devinta diena kaip koks naujas slenkstis, pažymintis kas įvyko iki „peržengiant“ jį ir kokie Deimantės auginimo nauji iššūkiai jau čia pat. Taip, šįkart savo įrašą skirsiu ketverių kūdikio mėnesių apibendrinimui.
Aštuonioliktąją Deimantės gimimo savaitę įpusėjome, kaip ir kiekvieną mėnesį iki šiol, apsilankydamos pas jos gydytoją. Mūsų lankomame šeimos medicinos centre kiekvienas trečiadienis yra skirtas kūdikių apžiūrai. Tokia sistema man patinka, nes į medicinos centrą atvyksta tik tėveliai su kūdikiais, gydytoja tą dieną susikoncentravusi į kūdikio vystymosi reikalus, mažesnė tikimybė prasilenkti su sergančiais pacientais, o ir planuojant savo laiką labai patogu žinoti, kad vizitas pas gydytoją yra kiekvienos paskutinės mėnesio savaitės trečiadienį.
Džiaugiuosi, kad visi iki šiol įvykę apsilankymai pas gydytoją nebuvo pažymėti kokiu nors Deimantės nepasitenkinimu – ji leidosi būti apžiūrima ir tik skiepijama skausmingesniu skiepu trumpam pravirkdavo. O tiesą pasakius, lankydamasi su Deimante pas gydytoją, aš jaudinuosi ne tik dėl to ar ji verks, ar leisis būti apžiūrima, bet ir ar nesugalvos atlikti savo „reikalų“. Žinau, nereiktų dėl to jaudintis, bet juk daug patogiau, kai viskas vyksta sklandžiai. Štai, kad ir šįkart kūdikis prieš mus sugalvojo nusilengvinti, tad mums įėjus gydytoja išlėkė ieškoti kito paklotėlio. Aš pati paklotėlio neįsidėjau, nors visai neseniai Mamyčių klubo laidoje, siužete apie apsilankymą pas gydytoją, buvau mačiusi, ko nepamiršti pasiimti lankantys pas gydytoją.
Taigi apsilankymo metu gydytoja paklausė, ką naujo išmoko Deimantė. Aš papasakojau, kad Deimantė verčiasi nuo nugaros ant pilvo, žaidžia su žaisliukais, gulėdama ant nugaros keliasi tarytum norėdama atsisėsti, gulėdama ant pilvo kelia užpakalį ir bando pritraukti kelius, juokiasi, bet daugiau plačiai šypsosi, guguoja.
Gydytoja pastebėjo pabėrimus ant veido. Aš pasiguodžiau, kad vis dar nesugebu atsekti, kuris maisto produktas juos sukelia, nors, atrodo, pati savo mitybą jau seniai labai apribojau. Tikėtina, kad beria netgi ne nuo kokio nors tradicinio alergeno. Bet situacija turbūt ne tokia bloga. Kitaip juk gydytoja lieptų kreiptis į alergologus.
Kai gydytoja tikrino Deimantės vystymosi normas paguldžiusi ją ant vystymo lentos, kurioje vietos Deimantei buvo akivaizdžiai mažoka, aš pagalvojau, ką tokio tikrinimo būdu gydytojas gali teisingai pastebėti. Matyt, ne veltui, gydytoja iš pradžių paklausė manęs, kokie yra nauji mūsų pasiekimai. Juk čia net vietos apsiversti nepakaktų. Kai svėrė ant svarstyklių, taip pat atrodė, kad mano mažylė vos telpa jose. Ketvirtojo mėnesio rodikliai: svoris – 7,5 kg, ūgis – 67 cm. Gretinant su gimimo svoriu (3,73 kg) Deimantė jau padvigubino savo gimimo svorį ir paaugo 14 cm. Tokie jos vystymosi rodikliai ketvirtą mėnesį siekia svorio ir ūgio skalių viršutines ribas.
Tiesa, gydytojai papasakojau, kad pastarąsias dvi savaites Deimantė keliasi naktį (ko nedarydavo jau ilgą laiką) ir žinda. Gydytoja pamąstė, kad galbūt jai nebeužtenka mano pieno, todėl atsirado naktinis kėlimasis ir galbūt jau reikėtų pradėti primaitinimą. Mano vidinė nuojauta išgirdus tuos žodžius apie primaitinimą tą akimirką sakė, kad dar anksti, aš dar nematau, kad Deimantė būtų tam pasiruošusi ir aš vis dar noriu maitinti tik savo pienu. Laimei, pasvėrusi Deimantę gydytoja ir pati įsitikino, kad per ketvirtą mėnesį priaugti 750 g., todėl kol kas tikrai pakanka vien mano pieno. Nebent mane pačią kėlimasis naktį vargina. Aš, aišku, patikinau, kad nevargina.
Dar gydytoja pastebėjo, kad Deimantės pėdutės ir delniukai šiek tiek drėgni, todėl iki šiol buvusią 2 lašų vitamino D dozę padidino iki 3 lašų. Gydytoja rekomendavo toliau kasdien mankštinti ir masažuoti Deimantę.
Ketvirtojo mėnesio skiepai nesukėlė mane gąsdinančių nepageidaujamų Deimantės reakcijų, nes temperatūra (36,9-37,2) šiek tiek pakilo tik trečiąją parą ir pastebėjau odos paraudimus aplink akis, kurie greitai pranyko. Po šių skiepų pirmąsias dvi paras Deimantė elgėsi įprastai – buvo geros nuotaikos, žaidė ir dieną nemiegojo, nors ankstesnieji skiepai, priešingai, sukeldavo jai mieguistumą.
Pasiekus ketvirtojo mėnesio amžių aš Deimantės raidą įvertinau remdamasi šiais kriterijais:
- stabiliai ir tvirtai guli ant pilvo, o taip gulėdama remiasi dilbiais, ilgai laiko iškeltą galvą, ją sukinėja dairydamasi;
- lėtai sodinama iš gulimos ant nugaros padėties galvą išlaiko lygiagrečiai su nugara;
- pastatyta trumpam ant kojų dar jomis nesiremia;
- gulėdama ant nugaros pakelia kojas, bet savo pėdų dar neranda ir su jomis nežaidžia;
- tikslingai ir koordinuotai kiša į burną ne tik savo pirštus, kumštį bet ir po ranka pasitaikančius žaislus, antklodės kraštą, seilinuką ir pan.;
- virš lovelės žaislų karuselėje esančius žaislus pritraukia sugriebusi prie savęs, tyrinėja, o jai duodi du žaislus, tai ima abiem rankomis ir akimis renkasi, su kuriuo žaisti;
- savo gudrumą demonstruoja, kai kosėja, pliaukši liežuviu ir tokiu būdu laukia, kol bus atkreiptas į ją dėmesys.
Negaliu patikėti, kaip greitai prabėgo trečdalis Deimantės pirmųjų metų. O juk dar praėjusiai metais tokiu metu nėštumo testas parodė, kad mes jos laukiame. Gimusi pavasario pabaigoje, ji jau pergyveno savo pirmąją vasarą ir kaip matote nuotraukoje pasitinka savo pirmąjį rudenį.
