Pastarąsias dvi savaites diena iš dienos vis atidėliojau savo įrašo patalpinimą. Pirmiausia, stigo minčių 29-ajai savaitei apibendrinti, o kai įsibėgėjo 30-oji savaitė, pamaniau, jog mano Deimantės kasdienybė ir pasiekimai visame Mamyčių klubo tinklapio įrašų sraute artėjančių švenčių kontekste bus tiesiog ne į temą.
Todėl šiandien, įsibėgėjus didžiosioms besibaigiančių metų šventėms, savo įrašą pirmiausiai norėčiau pradėti tokiais Edward Abbey žodžiais: „Dauguma žmonių mano, kad, jei jie būtų kitoje vietoje ar turėtų kitą darbą, jie būtų laimingesni. Semkitės laimės iš to, ką jūs darote dabar, ir neatidėliokite džiaugsmo ateičiai.“
Šiuose žodžiuose dar kartą atrandu prasmę būti tuo, kuo dabar esu: pirmakarte laiminga dabartimi besidžiaugiančia mama. Šie besibaigiantys metai man asmeniškai buvo kitokie - džiaugsmingi dėl Deimantės gimimo. Tad visai Mamyčių klubo bendruomenei palinkėčiau taip pat prisiminti, kuo 2016-ieji metai jums buvo kitokie, pasidžiaugti savo pasiekimais ir atradimais, persvarstyti savo nuopolius, bet neatidėlioti džiaugsmo rytojui – džiaukitės šia ir kiekviena nauja diena, kurkite džiaugsmą, dalinkitės džiaugsmu su kitais.
Pirmosios Kalėdų dienos rytą bestumdama vežime Deimantę prasilenkiau su šiaurietiškomis ėjimo lazdomis per taką bekrypuojančiu nepažįstamu dieduku ir pasilabinau pasveikindama jį su Šv. Kalėdomis. Pagalvojau akimirką, kodėl tokią dieną jis ne su namiškiais. Tikiuosi, ne todėl, kad jų neturi. Ir buvo labai gera su juo pasisveikinti ir jį pasveikinti. Nevenkite pasveikinti su šventėmis ne tik artimųjų, bet ir tų, kurių nepažįstate.
Na, o kuo tos prabėgusios dar senųjų metų dvi savaitės buvo ypatingos mano Deimantei. 29-ąją savaitę prasikalė antrasis dantukas - toks kaip ir pirmasis, apatinis centrinis kandis. Pirmąjį dantuką jos burnoje aptikau visai netyčia ir prieš tai nepastebėdama danties kalimosi simptomų, tačiau šiuokart apie besikalantį dantuką pranašavo dirglumo, irzlumo, spontaniškos isterijos, apatijos žaislams ir kitokiems užsiėmimams ženklai, taip pat visko kas pasitaikė po ranka kišimas į burną (nuotraukoje matote, kad vietoj košės valgymo netgi dubenėlio graužimą pasirinko). 
Tiesa, naktimis Deimantė sugebėjo išlikti rami, tik gal dažniau tekdavo žindyti. Ko gero, tokiu būdu nusiramindavo. Įdomu, kad antrasis dantukas prasikalė lygiai po dviejų savaičių, kai išdygo pirmasis.
Kiti įstrigę 29-osios savaitės momentai:
- Deimantę domina ne tik etiketės, bet ir siuvinėtos emblemos ant drabužių, užtrauktukai, sagos. Netgi žįsdama su rankomis čiupinėja užtrauktuką, jei esu apsirengusi užtrauktuką turintį rūbą;
- ją dažnai sunku nulaikyti rankose, kadangi jose būdama visaip spurda, sukasi, iš stačios pozicijos riečiasi į sėdimą poziciją, rankomis atsirėmusi į mano veidą ar krūtinę stumiasi tarytum norėdama atsitraukti ar pažiūrėti į mane iš toliau, bet jei tik bandau iš savo rankų paleisti, pyksta;
- nors ji dar neropoja, sukdamasi aplink savo ašį arba pasistumdama atgal mėgsta įstrigti durų staktoje, plyšyje tarp grindų ir spintelės lentynos ar stalo kojų.
30-osios savaitės laukėme dėl Deimantės apsilankymo medicinos centre priduoti kraują. Kraujo ėmimo procedūra praėjo sėkmingai ir sklandžiai. Kai seselė gnybtelėjo su adata į rankos pirštuką, Deimantė net nesureagavo, tik kraujas nenorėjo greitai bėgti, seselė buvo priversta pamaigyti pirštuką, tad po kurio laiko tai Deimantei ėmė nepatikti ir ji šiek tiek bandė inkšti, bet ašarų išlieti neprireikė. Svarbiausia, kad gydytoja kraujo tyrimus pakomentavo kaip idealius ir pasiūlė 6-ąjį mėnesį užbaigti pažindinantis su daržovių makalainėmis, nuo 7 mėnesio pradėti ragauti grūdines košes, o tada startuoti ir su mėsa.
Būdama be septynių dienų 7-rių mėn. (30 savaitė) Deimantė svėrė 9,7 kg ir buvo 73 cm ūgio (+500 g ir 2 cm per tris savaites). Po apžiūros gydytoja su mumis sutarė, kad kitai apžiūrai atvyksime 9-ąjį mėnesį.
Viename iš savo ankstesnių įrašų buvau užsiminusi apie mano ir Deimantės ketinimus pradėti lankyti baseino užsiėmimus sanatorijos „Pušyno kelias“ Vaikų skyriuje. Pagaliau nugalėjau savo baimes, kad man nepavyks vienai susitvarkyti, ir su Deimante išbandėme hidroterapiją. Deimantė baseine jautėsi kaip žuvis vandeny. Nors kineziterapeutė perspėjo, kad pirmąkart pakaktų baseine pabūti 20 min., bet Deimantė taip gerai jautėsi, jog užsiėmimą baigėme drauge su kitais lankytojais po 40 min. Per tą laiką Deimantę paplukdžiau įvairiomis pozicijomis, ji smagiai siekė vandenyje plaukiojančius žaislus, aš keliais žodžiais persimečiau su kitomis mamomis. Su nekantrumu laukiame kito hidroterapijos užsiėmimo.
Tiesa, mano įsivaizdavimas apie užsiėmimą buvo kiek kitoks: maniau, jog užsiėmimo metu kineziterapeutė taip pat būna vandenyje, pratimus rodo prieidama tai prie vieno, tai prie kito lankytojo, baseine būna vieno ar labai panašaus amžiaus mažyliai ir visi atlieka tuos pačius pratimus. O viskas buvo kiek kitaip: baseine Deimantė buvo vienintelis kūdikis, kiti – jau vaikštantys mažyliai, kurie akivaizdžiai baseiną lanko jau ilgai ir savarankiškai drauge su mamomis žino, ką daryti, tad man ir Deimantei kineziterapeutė individuliai iš sausumos su lėle rankose rodė ir pasakojo, kaip turėčiau laikyti Deimantę.
Man patiko, kad patalpos tvarkingos, vanduo šiltas, po užsiėmimo galima atvėsti, pamaitinti kūdikį atskirame poilsio kambaryje. Gyvename netoliese baseino, tad į ten nuvykome su vežimu, kurį galėjome palikti viršutinių rūbų drabužinėje. Pirkome abonementą (dešimt apsilankymų), todėl patogu, jog kitų apsilankymų laiką su administratore galėjome suregistruoti iš anksto. Tiesa, kol galėjome nuvykti į pirmąjį užsiėmimą, teko palaukti beveik dvi savaites, nes vietos jau buvo rezervuotos. Registratūros darbuotojos maloniai susisiekia, jei dėl vaiko ligos vieta atsilaisvina.
30-oji Deimantės savaitė atskleidė šiokias tokias naujas jos miego dieną tendencijas. Dabar ji dieną paprastai miega tris kartus po keturiasdešimt minučių. Aš labai tikėjausi, kad po mankštos baseine ji išmiegos dvi valandas, bet kietai po baseino miegojo tik apie dvidešimt minučių, o tada ir vėl sukosi kaip vijurkas.
Kalėdų laukimo nuotaikas šiek tiek temdė žinojimas, kad vyrui nereikės dirbti tik antrą Kalėdų dieną. Šiemet nepuošėme gyvos eglutės baimindamiesi, kad Deimantė neįsisuktų į eglutę ar neprivalgytų byrančių spyglių, todėl pagautos įkvėpimo su Deimante sukonstravome kitokią eglutę. Kalėdines dovanas Kalėdų seniui tiko palikti ir po tokia eglute.
Per šias dvi savaites nuo Deimantės priežiūros džiaugsmų ir rūpesčių galėjau atsikvėpti atsitraukdama į sau mėgiamą veiklą – bėgimą (ne ne ne..., nuo Deimantės nebėgau, tik Vilniaus Kalėdiniame bėgime nubėgau12 km) – ir sudalyvaudama Vilniaus Visuomenės sveikatos biuro organizuotame dubens dugno raumenų tyrime. Tyrimo dėka išsiaiškinau, jog mano dubens dugno raumenų tonusas praėjus beveik septyniems mėnesiams po gimdymo dar neatsistatė, taip pat savo dubens dugno raumenis turėčiau tvirtinti koncentruodamasi į raumenų užlaikymo pratimus.
Taigi šitaip prabėgo mano ir Deimantės pastarųjų dviejų savaičių laikas. Baigdama savo įrašą linkiu pasimėgauti paskutinėmis šių metų dienomis.
