Kaip paprastai būdinga šiuolaikinėms savo privatumo ir asmeninio gyvenimo pasikeitimų po devyniais užraktais neslepiančioms mamoms aš apie savo Deimantės gimties stebuklą pranešiau savo facebook paskyroje tokiais lakoniškais žodžiais:
"Šiandien mano diena kitokia: tapau mama! Gimė Deimantė. Ačiū už palaikymą, rūpestį laukiantis :)."
Tada šie mano žodžiai sulaukė man labai įstrigusio mano tetos ir dėdės, užauginusių dvi dukteris, komentaro:
Koks stiprus jausmas išgirsti kreipinį "mama"/"tėti", jei net praėjus daugeliui metų po savo vaikų gimimo gali tai prisiminti kaip šventę ir linkėti tos šventės kitiems...
Būtent šią, 39-ąją, savaitę mane iš vėžių išmušė dažnos galimai sąmoningo kreipinio į mamą variacijos ("ma-ma", "me-me", ma-me", ma-mam") iš Deimantės lūpų. Aš labai dvejoju, ar čia jau tas sąmoningas kreipimasis ir kartu taip bijau, kad taip ir liksiu nesustabdžiusi ir "neužkonservavusi" į savo atmintį to pirmojo, tikrojo, reikšmingo "mama"...
Visą savaite su Deimante praleidome tik dviese. Dar vyrui planuojant savo komandiruotę, nerimavau, kaip mudviem seksis, nes irzlumo periodas tebesitęsia. Kadangi šiaip ar taip vyro pagalbos sulaukiu vakarais grįžus jam iš darbo, norėjau sugalvoti, kaip paįvairinti vakarinį buvimą su Deimante. Taigi, kiekvieną vakarą lipdavome į vonią maudytis kartu. Pastebėjau, kad bent trumpam vandens procedūra Deimantę nuramina, o po to ir pasiruošimas miegui vyksta sklandžiau.
Šią savaitę Deimantė net du kartus nakties miego užmigo nesulaukusi 22 val., nors paprastai jau kurį laiką ji leidžiasi būti užmigdoma likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Aišku, neturėčiau nutylėti, kad vieną naktį ji nusprendė žaidimais (sėdėti, ploti, šypsotis) užsiimti nuo 4 val. iki 5 val.
Deimantė per šią savaitę išmoko iš stovėjimo pozicijos klauptis ir gražiai atsisėsti, vis rečiau kresteli žemėn užpakaliu kaip kad darė tai prieš savaitę. Taip pat ji jau bando prisilaikydama žengti nedrąsius žingsnius. Manau, Deimantė pakankamai atsargus vaikas. Bet būna visko: įsikibusi į lovytės turėklą džiausmingai šokinėjo, kol jos veido neaptemdė ašaros smakru trinktelėjus į turėklą. Vis pamokinu savo žodžiais būti atsargia.
Puoduko reikaluose pokyčiai tokie, kad nebe taip kantriai ir ilgai išsėdi ant jo, bet ir toliau dažniausiai man pavyksta ją pasodinti laiku. Truputį baiminuosi, kad neįvyktų atvirkštinė reakcija ir po kurio laiko ji nepradėtų priešintis sodinimui ant naktipuodžio.
Mano liūdesiui, aš toliau vargstu primaitindama Deimantę. Laukiu 9-ojo mėnesio vizito pas gydytoją ir ieškosiu paguodos pas ją. Tiesa, knygų mugės nuotaikomis el. knygyne užsisakiau pediatro Carloso Gonzalezo bestselerį "Mano vaikas nieko nevalgo!".
Savaitės išgyvenimas be vyro praėjo sklandžiai. Gal kiek nuskriaudžiau save nesugebėdama laiku ir tinkamai pavalgyti, bet vyro sugrįžimui pagaminau tortą. Nespėjau visiškai užbaigti pagal šį receptą: http://www.nidosreceptai.lt/nekeptas-melyniu-ir-varskes-tortas-su-baltuoju-sokoladu/, bet skonis nenukentėjo.
Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad per savaitę Deimantė tėčio nepamiršo, pažino jį jam grįžus ir leido man bent minutėlėms atsikvėpti kibdamasi ne į mano, o vyro kojas.
