Kam nors uždavus klausimą, kokio amžiaus yra Deimantė neretai suglumstu ir pasimetu, nes akimirką dvejoju, tai kiek gi pagaliau: dar dešimt ar jau vienuolika. Artėjant pirmajam gimtadieniui pats metas nepamiršti, kad jos gimimo metai 2016-ieji, nes jau įsivaizduoju, kai skambinsiu ir registruosiu pas gydytoją 12-ojo mėnesio apžiūrai ir paklaus, kelintų gimimo, stos tyla iš mano pusės. Netikiu. Tuoj metai. O pasibaigusi Deimantės 48-oji savaitė paliko jau 11-ojo jos mėnesio žymę.
Pas gydytoją paskutinį kartą lankėmės prieš du mėnesius, bet vyras namų sąlygomis pasvėręs Deimantę tiki, kad ji priaugo apie600 g. Man pačiai atrodo, kad mūsų pirmagimė labiau paaugo į ūgį.
Didžiausias 11-ojo mėnesio pasiekimas, apie kurį jau rašiau prieš savaitę – tai Deimantės savarankiškas vaikščiojimas. Gaila, bet kartu su šiuo jos gebėjimu imu prarasti savo sugebėjimą užfiksuoti ją fotoaparatu: dažniausiai dabar nuotraukos mena nieko konkretaus nepasakantį vaizdą, t. y. atsuktą nugarą, nusuktą veidą ar tiesiog susiliejusį vaikišką siluetą.
Galiu pasidžiaugti, kad kartu su savarankišku vaikščiojimu Deimantė prisijaukino ir savo pirmuosius batukus. Daugiau jokios pagiežos tiems batams, nes lengvai leidžiasi būti apaunama, o juos nuėmus dar netrumpai kiloja, nešioja, užsega. Tiesa, lauke avint batus savarankiškai paeiti dar keblu, bet vedama už rankų jau suvaldo savo batuotas kojas.
Savaitės viduryje svečiavomės pas senelius. Geras dalykas, kai mūsų, mano ir vyro tėvai, gyvena tame pačiame mieste, todėl vienu išvykimu aplankome ir vienus, ir kitus. Nors Deimantei jau 11-ka mėnesių, bet per visą šį laiką dar nesame niekam palikę Deimantės be kurio nors iš mūsų (mano ar vyro) buvimo drauge. Kartais pagalvoju, gal lengviau pakeliami pirmojo vaiko auginimo rūpesčiai atrodytų, jeigu šalia gyventų mūsų tėvai. Kita vertus, kuo mažiau pašalinių patarėjų vaiko auginimo klausimais, tuo paprasčiau mums patiems: viską darom kaip mums patiems atrodo geriausia. Bet net ir tokios trumpos viešnagės pas senelius leidžia bent akimirką atsikvėpti, kai gali suvalgyti ne pačios paskubomis gamintus pietus ir ramiau išgerti puodelį kavos.
48-oji savaitė nebuvo lengva, nes Deimantė naktimis kėlėsi kas valandą, rytais pabusdavo anksti, dienos miegas taip pat nebuvo sklandus. Kai kurį laiką ji naktį keliasi kas valandą, o po to vėl sugrįžta į kėlimosi ritmą kas dvi-tris valandas, pajuntu, kad nesugebu miegoti pati. Rodos, sąmoningai nemiegu, nes jaučiu, kad tuoj turėsiu vėl keltis.
Turiu ir gerų naujienų! Nebegaliu skųstis, kad mano vaikas nieko nevalgo. Pagaliau ji valgo ne tik mano pieną. Kai sugebėsiu pamaitinti jai tvarkingai sėdint vienoje vietoje, bus dar didesnis pasiekimas. O dabar tegu tik valgo, nebepykstu, kai po poros šaukštelių atsistoja maitinimo kėdutėje ir tolesniam valgymui turiu ją perkelti ant grindų.
Per balandžio mėnesį Deimantei neprasikalė nė vienas dantis, bet tą ankstesnį dantų penketą netrukus turbūt papildys dar bent trys ir pirmąjį gimtadienį mano mažylė sutiks su dar labiau dantuota šypsena.
48-ąją savaitę Deimantei gerai sekėsi žaisti su vienas į kitą susidedančiais žaislais arba ištraukti kur nors viduje esantį daiktą. Taip pat krapštė ir visaip kitaip liesdama tyrinėjo lėlės arba mano veidą. Deimantė per šią savaitę emocingai reagavo į draudimus, bet kad ir sureaguodavo į mūsų raginimą kaip nors netinkamai nesielgti, paklausiusi vėl tęsdavo savo užsiėmimą, pavyzdžiui, paieškas šiukšliadėžėje.
Ačiū už komplimentą! 😀
Kokia gražuolė auga! 😀