6 Kartas atgal. "Adelė ir jos papūstos lūpos"
Taip galvoju gal apie tą, gal apie šitą. O gal apie kitą dabar laikas rašyti. Ir kažkaip pagalvojau, kad atėjo laikas dabarčiai. Pati susigalvojau taisykles, kad „10 kartų atgal“ yra apie praeitį, bet jei pati taisykles galvoji, tai pati ir laužai. Ar ne taip? Taip!
Manau, kad atėjo laikas mūsų Adelei. Vat taip sugalvojau. Jau vien dėl to, kad ji ilgą laiką užėmė vienintelės mergaitės pareigas mūsų studijoje. Taigi ji viena ir auklėtoja Liveta. Dabar jau ir aš, ir kitų mergaičių atėjo, bet Adelė ilgai neužleido savo senbuvės pareigų. Kažkada auklėtoja Liveta sako: kai ateina Adelė, tai nustelbia mano moterišką grožį ir jau tada ji, o nebe aš, būnu gražiausia darželyje. Nes ji tikrai labai graži! Dar gražesnė bus, kai užaugs. Oooo, mama, ar tu tam pasiruošus?
Net nepamenu kada pas mus ji atkeliavo, gal spalį? Aišku viena, rudenį. Įsiliejo į padaužų bernų būrį ir laikėsi puikiai. Pamenu tėvai ją atvedė ir paliko be jokios baimės. Ji buvo iš tų tradicinių vaikų - kelias savaites tyrinėjo aplinką, o vėliau sumąstė truputį paverkti. Vistiek kažkada juk reikia!
____________________________
Pastebėjot, kad skaitant knygą niekada joje nerasi veikėjų nuotraukų ar piešinių? Turi pats susikurti veikėjo paveikslą pagal pateiktas detales. Kad ir kaip norėtum, to veikėjo paveikslo paskutiniame puslapyje nerasi. Nebent tai būtų vaikiška knyga, ten galioja visai kitos taisyklės. O dabar šis tas apie Adelę. Beje, paveiksle, kurį dabar jums žodžiais sukursiu, bus ir nuotraukų, nes kaip be jų? Čia ne knyga, čia mano prisiminimų blogai.
Taigi Adelės paveikslas būtų toks:
Pavydėtino šviesumo plaukai. Smulki. Aukšta. 2 metų žmogeliukas. Didelės akys. Lengvai apačioje besigarbanojantys plaukai, visada visada supinti kuo tvarkingiausiai. Dažniausiai į dvi kasytes viršuj. Kiekvieną dieną vis kiti du vienodi kaspinėliai. Kasytės atlaiko viską: šokinėjimą nuo lovos, kepurės užsidėjimą einant laukan, nardymą kamuoliukų baseine, net pietų miegą! Beje, kaip pridera madingai 21 amžiaus mergaitei jos garderobe visada bus rožinis akcentas! Dažniausiai bus ir dar vienas, nederantis prie nieko. Mat paprasčiausiai tą rytą ji norėjo būtent to, o ne kito daikto savo aprangoje. Suprantant apie ką kalbu? Apie tai, kai lengviau vaiką į darželį išleist taip, kaip jis nori, negu su juo pyktis dėl tos prie stiliaus nederančios smulkmenos. Taigi vieną kartą ji atkeliauja su žieminiais batais pavasario rytą. Kitą kartą šalikas nedera prie kepurės, bet svarbiausia juk gera nuotaika!
Adelė kaip niekas kitas saugoja savo daiktus. Būna, ypač kai keičiasi sezonai, vaikai ateina su naujais rūbais, batais. Lygiai taip pat būna, kad juos sumaišai. Netgi jeigu ir vaikų paklausi, kurie daiktai yra jų, jiems 100 kartų palinksėjus galvą ir pritarus vėliau suvoki, kad Dovydo batus vis tik užsidėjo Aldas, o Radvilo striukė šiuo metu ant Simo pečių. Tai Adelė priešingai! Ji niekada nebuvo nieko sumaišiusi. Niekada. Jos daiktai yra jos daiktai. Šalikas yra jos šalikas. Striukė taip pat. Ir niekieno kito.
Adelė tvarkinga. Aną savaitę valgom ir jai neliko didelio „seilinuko“. Uždėjom mažą. Iš esmės ji pavalgo švariai, tai to didesnio nelabai ir reikia. Uždėjus didelį nelabai ir pastebėsi, kur nulaša tas sriubos lašas, priešingai nei su mažu seilinuku. Taigi praeitą savaitę uždėjus mažą ir sriubai sumąsčius keliauti pusę į burną, o pusę žemyn, Adelė sunerimsta - mat išsimurzino! Prašo, kad nuvalytumėm. Vieną kartą nuvalom. Tada antrą, nes jai vėl nepatinka tie keli lašeliai ant stalo. Paskui pavargus paduodam jai popierinį rankšluostį nusivalyti pačiai, kad jau taip reikia, iškart vaikui ramiau. Nusivalo, susitvarko. Viską pati.
Adelės lūpos pavydėtinos. Ji taip moka jas papūsti, kaip tu tikrai nemoki. Ir nežinau ar kada mokėsi. Tai įgimta. Dovanota. Išskirtina. Ji jas papučia: ir verkdama, ir besijuokiant.
_____________________
Adelės šeima normali. Kito apibūdinimo nerandu. Jis čia pats geriausias. Būna super tėvų, apie juos net nekalbu. Būna tų „trydaliojančių“, nežinau kaip kitaip išsireikšti. Būna tų, kur vis pasimetę, tarsi išskridę. Ir būna normalių. Tai čia normalūs.
Atrodo, kad jie jau kokius tris vaikus užauginę. Visada atsipalaidavę, visada laimingi, visada susikaupę. Viską suprantantys. Turbūt labiausiai darželyje. Į viską ramiai reaguojantys. Į bet kokią situaciją. Aš pati visada visose darželio situacijose privalau išlikti rami, apmąstanti, kartais patylinti, išklausanti. Sugerianti visą informaciją. Turiu viską savyje išgyventi, nors kartais to palaikymo taip reikia. Tuo tarpu visada iš jų sulaukiu palaikymo žinutės, bet kokia tema ir problema. Skambučio, klausimo kaip sekasi.
Adelės tėvai visada yra tie, kurie viską priima žemiškai.
Darželyje roto virusas? Ir kas? Jis visur! Pasveiksim!
Adelė sušalo ir susirgo? Gydysimės!
Kažkas kažkuom nepatenkintas? Visko būna!
Kažkas suvalgė uogas su “E”? Ogo, tik pamanyk!
___________________________
Buvo laikas, kai Adelė buvo panelė zyzla. Nu tokia labai zyzla. Ryte dėl to, prieš pietus dėl ano, o jau per pietus dėl to sriubos lašo. Vakare jau vėl kita zyzimo problema. Bet iš to niekas problemos nedarė. Išgyvenom, išbuvom ir visi laimingi. Būna ateina pasiimti vaiko ir 10 min. ieško atsakymų į priežastis kodėl šiandien vaikas buvo ponas zyzla. Tai mes jų kažkaip su Adelės tėvais niekada neieškojom. Natūraliai išgyvenom. Ir dabar viskas yra gerai.
Mes su Liveta vis stebimės! (Beje, Liveta pastebėjo, kad Adelės tėvų vardai vienodi. Simonas ir Simona. Tai kodėl jūsiškė ne kokia Sandra, Saida, Svajonė...? Hmm?) Jie grįžę namo nepanyra į savo darbus ir neleidžia vaikui veikti bet ką, kad tik būtų ramu. Jie kepa sausainius. Kepa čeburekus. Jie čiuožinėja per žolę su rogutėm vasarą. Jie kartu keliauja. Jie kartu šypsosi. Adelė plauna mamai indus, o tėtei padeda surinkti baldus. Jie kartu keliauja į miestą, ar į draugo gimtadienį. Jie kartu būna. Tiesiog. Jie džiaugiasi jos vaikyste.
Adelė tikrai labai fotogeniška. Mes visada dienos metu po kelis kartus fotografuojam kiekvieno vaiko portretą. Keliam į tėvelių grupę. Juk kiekvienas laukia savo vaiko šypsenos, nuotaikos. Adelės mama visada pasidalija savo profilyje mūsų darytom nuotraukom. Visada. O mes žiūrim ir džiaugiamės. Vadinasi matė, vadinasi patiko. Jos mama visada komentuoja, visada reaguoja, netgi tada, kai Adelytės ir nėra darželyje.
_______________________
Jau tapo įprasta, kad kiekviename bloge išsakiusi savo mintis, prieinu išvados ir kažkokio tai savotiško moralo, pamokymo. Kaip kokioj pasakėčioj. O šį kartą prieisiu prie palinkėjimo.
Linkiu būti žemiškais tėvais. Supratingais. Mylinčiais. Palaikančiais. Aktyviais. Ramiais. Išklausančiais. Kepančiais bandeles po darbų ir darželių. Bandančiais. Norinčiais. Patariančiais.
N O R M A L I A I S.
Tiesiog normaliais. Kokie yra Adelės tėvai. Jei kada nepavyks – bandykite papūsti lūpas. Jums nepavyks taip, kaip moka Adelė, tai įgimta. Bet gal pavyks dar geriau?
Ačiū Jums Simonai, Simona ir Adele. Myliu jus, tokius normalius.
Toma Beržonskienė
