8 Kartas atgal. “Vaikyste kvepianti Rūta“
O pradžioje būna taip. Nors gal net ne pradžioje, o dar prieš pačią pradžią. Skambina mama ar tėtis ir iškart klausia: o tai kaip man reikės dabar elgtis? Ar iškart palikti? Ar galėsiu dar kartu pabūti? Ar galėsiu kartu pabūti kelias valandas? Ar galėsiu palikti iškart? Verks, neverks, kas bus, kas nebus? Visada visiems pasakau jau atmintinai išmoktą savo tekstą. Vaikai arba verkia pradžioje (sunkesnės būna pirmos dienos, savaitė, gal dvi), o vėliau nurimsta lyg niekur nieko. Arba išvis neverkia lygiai tiek pat laiko ir atitinkamai pradeda, tai daryti vėliau. Ir dar visada gale pridedu sakinį– mes apie visa tai galim kalbėti kiek tik norim, bet kaip bus, pamatysit tik atėję.
_______________________
Pamenu kaip šiandien. Pas mus atėjo Rūta. Tėvams ją palikus darželyje ji lygiai dvi dienas verkė. Tikrai verkė. Tas verkimas nebuvo iš tų, kuris reiškė – Ėėėėė, jeigu ką aš verkiu! Jis buvo iš tų savaime suprantamų. Aš verkiu, nes nieko negaliu padaryti, turiu pasilikti darželyje, kol tėvai darbelyje (taip visi sako) ir viskas. Tik tos kelios dienos buvo sunkios. Tomis dienomis visada visada pagalvoji – na jau šitas, tai tikrai nepripras! Ir visada pripranta.
Rūta tą kartą išverkus visas savo kelių dienų ašaras – trečiąją jas nusišluostė. Visiškai. Ir daugiau taip niekada ir neverkė. Arba jei ir verkė, tai tik tiek, kiek normalu. Ji beveik visada dėvėjo rožinės spalvos rūbus. Jos plaukai buvo trumpučiai. Kasų supinti dar tada negalėjai. Ji turėjo daug rūbų su taškeliais. Nuo jos visada dvelkė ramybe. Ne, ji nebuvo iš tų lėtų vaikų, tikrai ne, bet ir ne iš tų, kur aktyviausi. Ji buvo ta, kuri visada atskirdavo, kada laikas žaisti, kada valgyti ir kada dūkti. Labai paprastai. Ji buvo drausminga.
Kai darželyje ji visiškai priprato, tai mamai ar tėčiui ją atvedus, Rūta tiesiog jiems imdavo ir pamojuodavo bei pasakydavo ate. Ir tiek. Galbūt kartais ir galėdavai pamatyti tą mažą lūpų „timpt“, bet tik tiek. Ji tiesiog žinojo, kad nieko savo ašarom nepakeis, taigi geriau dieną praleisti su gera nuotaika, nei verkšlenti. Man ji kvepėjo mano vaikystės vasara, kaimu ir braškėm. Aš manau, kad su Rūta nesame panašios, bet pavadinti ją savo vaikystės vasara drąsiai galiu. Ji buvo tokia senų, gerų, lietuviškų, niekad nepamirštamų, pasakų herojė. Dabar mūsų darželį lankančią Eliją vadinu Ane iš Žaliastogių, kaip iš tos knygos, tai ir Rūta man primena pasakas. Jau įsivaizduoju knygos apie Rūtą tekstą...“Viena duktė buvo tokia ir dar tokia, O Rūta visiškai nepriminė pirmosios. Jos veide tvyrojo ramybė, meiliai akis nusukdavo susigėstant, ji kalbėdavo tyliai, nes taip daro tikros pasakų princesės“. Ir iš tikrųjų, ji visada kalbėdavo labai tyliai. Kažko paklausus gaudavom šnabždantį atsakymą, susigėsdavo ir švelniai palenkdavo galvą žemyn ar nusukdavo į šoną.
Tuo liūdnu rudenio laikotarpiu Rūta iškeliavo į kitą darželį ir kaip dabar pamenu, kai susitikom su ja per Kalėdas! Ji buvo su šuniuko kostiumu. Gražiom nulėpusiom ausim, taip dailiai pasipuošus. Atėjo drąsesnė, greitesnė, garsesnė, o šypsena liko visiškai ta pati. Plati plačiausia. Susitikom su Rūta dar ir per kitą kalėdinį susitikimą, mat tokie mūsų susitarimu vis ištinka kiekvienais metais.
8 mano Kartas atgal yra skirtas Rūtai. Galbūt labiausiai norėčiau, kad mama jį jai paskaitytų užaugus. Kada Rūta bus moteris. Tuoj pasakysiu kodėl.
Visada visi atsimena labiau judrius, aktyvius ir hiperaktyvius vaikus. Daug šnekančius ir lankstančius. O man labiau patinka tie kvepiantys mano vasara ir ramybe. Sakysit kur jau ne, juk su ramiais lengviau. Ot ir ne! Su ramiais jaukiau. Jie tarp savo žaidimų visada atras laiko apkabinimui, prisiglaudimui, šypsenai, bučiniui. Jie strabtels vidury savo veiklos ir tiesiog prieis pakutenti. Tokios Rūtos ir pasiilgstu.
Manau, kad ji užaugs tikra, graži mergaitė, vėliau moteris. Tokia lietuviška, nes vien plaukų spalva tą pilietiškumą išduoda. Ji bus ta, kuri myli savo šeimą. Ji bus ta, kur nepriima neapgalvotų sprendimų, kuri viską apskaičiuoja. Patyli, kai reikia, taip, kaip darydavo vaikystėj. Rūta bus tokia, kuria visi didžiuosis. Ji niekur neskubės, bet visur spės. Ja galės didžiuotis mama, tėtis ir brolis. Dabar tavimi, Rūtele, didžiuojuos aš. Ir linkiu tau užaugti tokiai, kokią tave ką tik aprašiau. Jei tau taip ir pavyktų – paskambink man papasakoti kaip tu gyveni, aš lauksiu. Nesvarbu, kiek metų bus praėję :)
Linkėjimai mamai, tėčiui ir broliui
P.S. Užsukit į svečius.
Toma Beržonskienė
