Pirmoji Advento užduotis - pasigaminti Advento vainiką. Jau beveik atlikta, tik kaip sakoma, liko vyšnią ant torto uždėti. Dovanų gauname skanių produktų, matyt kad turėtume jėgų ?, o tiksliau tai dukrelės mylimukai.
Buvome Advento vainiko (gal tiksliau galima būtų įvardinti kaip žvakidės) dirbtuvėlėse (net ne vienose), jose daug visko sužinojome. Pasirodo advento vainikas (tas, su žvakekėmis) - tai senovės pagonių ritualo, kuris buvo švenčiamas gruodžio mėnesį, tęsinys. Žmonės rinkdavo eglišakių viršūnėles ir uždegdavo pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan.
Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Mieste buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetavo ir miegojo gatvėse. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. Jis rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją: vieni tapo batsiuviais, kiti - dailininkais, sodininkais, siuvėjais... Jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.
Per 1838 metų Adventą pastorius, norėdamas, kad jo svečiai sakraliau išgyventų šį laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Kadangi kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, tai buvo pavadinta „Žvakių šventė". Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą, ant kurio sudėjo žvakes. Tai atsirado didelis šviesos vainikas. Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis - gyvybės simboliu.
Advento vainikas patiko žmonėms. Šviesos vainiko idėja paplito šeimose. Bet iškilo problema, kaip namuose patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis. Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė.
Advento vainikas yra apskritimo formos. Apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, taip pat reiškiantis niekada negęstančią saulę ir jos metinį ciklą.
Visada žaliuojančios eglės arba pušies šakos, kuriomis vainikas puošiamas, išreiškia viltį ir nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Dėl to vainikas neturėtų būti molinis ar keraminis...
Vainikas puošiamas raudonomis arba violetinėmis juostomis: raudona arba rožinė spalva yra Jėzaus, tapusio žmogumi, meilės simbolis; violetinė - atgailos ir pasiruošimo Jo atėjimui ženklas.
Keturios žvakės reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką.
Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, rožinė - džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.
PIRMOJI ŽVAKĖ vadinama PRANAŠO arba VILTIES žvake,
ANTROJI – BETLIEJAUS arba visiems skirto IŠGANYMO žvake,
TREČIOJI – PIEMENŲ arba džiaugsmo žvake,
KETVIRTOJI – ANGELŲ arba MEILĖS žvake.
ADVENTO VAINIKAS – tai himnas gamtai, kuri atgyja, kai atrodo, jog viskas turėtų numirti...
... tai himnas šviesai, kuri nugali tamsą...
... tai himnas Kristui, tikrajai šviesai, kuri ateina nugalėti blogio ir mirties...
Tai tokios tradicijos iki/be mūsų, o mes kuriame savo tradicijas. Mūsų vainikams ir žvakėms visiška kūrybinė laisvė, darome taip, kaip norime/galime/sugebame. Jei mums nedera siūlomos spalvos, tai naudojame ką turime/kas mums gražiau. Jei turime žvakių, bet jų spalva pagal kitų tradicijas netinka, tai pagal mūsų tradicijas mums tinka ir tiks. Laimė ne daiktuose, ne spalvose, o bendravime ir veikloje. Laimė kartu kurti, laimė 4 savaičių vakarus susirinkus prie Advento vainiko žiūrėti į spragsinčią žvakės liepsnelę, begeriant čiobrelių arbatą, įmerkus kojas į džiovintų dilgėlių nuovirą.
