Gaila, bet paskutinis Advento rytas. Paskutinės užduotys ir dovanos...
Su dukrele sukamės virtuvėje. Pagaminusios visko po truputį krauname seneliams į maišelius.
Nieko įmantraus, bet su meile ir nuoširdumu,tiesiog tradicijų tąsa. Veiksmas lyg tas pats, tik vaidmuo kitas. Kažkada mes stebėjome ir mokėmės iš senelių /tėvų ką kaip reikia daryti, o dabar mus stebi ir mokosi. Kažkada aš buvau įvykių epicentre, dabar dukrelė... Dabar ji traukia šieno šiaudą ir džiaugiasi jo ilgių, dabar ji bėgo į kiemą klausyti iš kurios pusės šunys loja....
Lyg ir viskas tas pats, tik tuščia lėkstelė tam žmogučiui, kurio žinias perteiki savo vaikui, ir brauki ašarą paslapčia...
Nesvarbu kas kur esame, bet esame mintimis drauge. Jei dėl kažko liūdime, vadinasi turėjome laimės džiaugsmui. Vadinasi viskas nuostabu, gyvename savo gyvenimą, esame savimi.
Kaip smagu, lyg vaikystėje uždegti bengališką ugnelę ir pasidžiaugti, kad esame gyvi, sveiki ir sakyčiau net laimingi.
Laimė, kad turime kuo rūpintis, laimė sulaukti virtualaus sveikinimo, laimė turėti ką apkabinti, ar būti apkabintam.. Vaikas sakė, kad šis Adventas buvo pats šauniausias... Vadinasi, vaikams nėra būtina "lėkti užu marių" laimės ieškoti, laimė būna ir čia... Linkiu visiems patirti to vaikiško pojūčio ❤️
