Šiandien nutarėme papromagauti ir nuvykome į kino teatrą. Būsime atviri - turėjome vykti, nes baiginėjosi vaiko užsidirbtas bilietukas.
Vakare lyg ir aptarėme kokį filmą žiūrėsime, bet kai nuvykome, gavau atsakymą: "Aš šito nenoriu!".... Oi, kaip mane išveda iš pusiausvyros toks atsakymas, kai būna lyg ir iš anksto aptarta... Iš vakaro - tiko, o ryte jau "berniukiškas" filmas... Laimė, po pusvalandžio rodo kitą, kuris vaikui jau tinkams.
Laukiame. Kaip aš apsidžiaugiau, kad iš rankinuko nespėjau išsiimti knygos, kurios lėkiau penktadienį į biblioteką (vaikas užsiprašė "tik tokios, o ne kito"... bet ko tik dėl vaiko nepadarysi...svarbu skaito...).
Kaip visada, atžiūrėjome 15 min. reklamos, o vėliau ir filmas prasidėjo.
Filmas vaikui patiko. Man? Net nežinau, matyt iš vaikiškų filmų išaugau...
Vaikas net kaimynų vaikams gyrėsi, kad buvo labai, labai įdomų filmą žiūrėti.
Na, ir ko man nesidžiaugti? Juk vaikui patiko, vaikas dar prieš filmą nemažai knygos perskaitė, vaiko užsidirbta dovana veltui nenuėjo veltui...
👍