AISTRINGOJI VAIKYSTĖ: Negaliu nieko išmesti

Dažnai pagalvoju ar tikrai man tiek reikia šiukšlių?

Bet vėliau paaiškėja, kad reikia.

Tad pristatau 40 metų senumo lėlytę. Norėjau ja nufotkinti su jos gimtąja suknele, tik deja, beplaunant ji net rankose suplyšo į  skutelius.

Ši lėlytė buvo mano. Nelabai aš su lėlėmis žaidžiau, bet šios labai, labai norėjau. Kaip šiandien pamenu, kad tuometiniame Vaikų pasaulyje tokią sceną iškeliau, kad...

Nors buvau labai rami ir niekada jokių daiktų neprašydavau, juo labiau nekeldavau scenų.

Kaip pamenu, amžinos atminties mano mamytė, net nusistebėjo visai kitokiu mano charakterio bruožu.

Tad savaime suprantama ši lėlytė ir sulaukė Birutės. Žinoma jos dabartinė vertybė tik metai, nes ir blakstienos apkarpytos (ir kodėl jos neataugo?), ir plaukiukų šukuosena kitokia ir ne tokia lygi, iš senatvės (matyt tuos 40 metų reikia iš 7 m. dauginti, ane?) jau ir 1 rankytę  sunkiau valdo (rateliu nesisuka), ant kojelių nepastovi...na, jau močiutė, tai ko iš jos norėti, nori daugiau miegoti ir būti užsimerkus.

Tad drabužėlių nebeturi ir ką daryti?

Nulekiu  į sandeliuką ir paieškau savo panelės suknyčių, kurias nešiojo. Manau pasiaurinsiu, patrumpinsiu ir tiks.

Ir ką jūs galvojate? O gi nieko daryti nereikia. Viskas kuo puikiausiai tinka.

Tad mano lėlytė vardu Ramunė, oi atsiprašau, buvo krikštynos ir suteiktas kitas vardas. Ji nuo šiol vardu - Karolina, turi begalę suknelių, sijonų, kelnyčių, megztinuku...oi, kiek visko turi.