Apie motinystę. Ši akimirka - mūsų!

   Sveikinu visas mamas su artėjančia Motinos dienos švente! Mamos, jūs - labai reikalingos, ypatingos, vienintelės - savo vaikams! Esu labai laiminga, nes esu mama. Kai prieš septynerius metus tapau mama, tik tada pajutau tikrąsias gyvenimo spalvas. Daug spalvų! Vaikui augant - vis kiti atspalviai, į mano gyvenimą atnešantys nuostabą ir susižavėjimą ir naują požiūrį:

   Vieną žiemos dieną Augustė prieina prie manęs, atidaro dėžutę su kiaulpienių sėklytėmis ir sako: "mama, pasėkime jas kieme". Vaikai neskirsto gėlių į geras ir blogas. Jiems visos žydinčios gėlės gražios ir reikalingos. Ir ji jau dabar man pasakoja, kad nėra blogų ar gerų žmonių. Yra tik gerai arba blogai besielgiantys žmonės.

   Mamos ne visada šypsosi, turi rūpesčių, sunkių dienų ir pan. Bet vaikai moka neįtikėtinai paprastai prajuokinti, nudžiuginti. Augustė daro namų darbus, niekaip nesupranta, kokį žodį - miestą įrašyti kryžiažodyje. Atnešu žemėlapį, patiesiu prieš ją ir sakau: "ieškok miesto, kuris prasideda raide S". Vaikas niekaip neranda. Tuomet sakau: "ieškok miesto Skuodas". Augustė vis ieško, girdžiu, kaip širsta nerasdama. Tuo tarpu aš, netekusi kantrybės laukti, jau sukiojuosi virtubėje prie puodų. Girdžiu, kaip man vaikas rėkia: "Mama, kiek aš galiu ieškoti to "Kuodo!". 

   Ar žinojote, kad jūsų vaikas, jūsų, mamytės, gali pasiilgti net per naktį, ir visai nesvarbu, kad jis miega visai čia pat, gretimame kambaryje. Paguldžiusi Augustę į lovą miegoti, išbučiuoju ir tariu jai "labanakt". O ji man sako: "aš labai pasiilgsiu". "Ko pasiilgsi?" - klausiu nesupratusi. "Tavęs, mama, per naktį labai pasiilgsiu". "Tai susitikime sapne" - pasiūlau. "O taip galima?" - klausia vaikas. "Žinoma, galima" - ir pradedu pasakoti apie sąmoningą sapnavimą. Pamaniau, kad ir pačiai kada tai pravers, kai vaikas užaugs ir paliks namus, o aš labai jo ilgėsiuos.

  Labai dažnai atėjusi į miegamąjį miegoti, ant pagalvės randu vaiko parašytą "meilės raštelį", su piešinukais, širdelėmis ar net išlankstytą lėktuvėlį. 

  Kas yra tobuliausias masažas, supratau tik tuomet, kai dukrytė pradėjo daryti šukuosenas. Savo mažais piršteliais kutendama mano plaukus. Tiesiog labai paprastai, man belankstant skalbinius. Dienos nuovargio kaip nebūta!

Mažos rankytės ir mane įkvėpė kūrybai su Augustės plaukučiais.

   Kasdien tobulėju žiniomis, nes vaiko klausimai skatina ieškoti atsakymų. "O kokių vitaminų turi pipirai?", "ar būna žieminių erkių?", "o kodėl mes sudaryti iš ląstelių?", "o kas yra protokolas?", "o ar mes susitiksim, kai numirsim?"...

   Mamos, tai patyrę, supras, kokie jausmai aplanko, kai -  vaikas tau į lovą atneša suteptų sumuštinių ir sako: "mama, tu pavargai, pavalgyk!", kai tau prieš išeinant į darbą išgirsti: "mama, gal tu pasiimk biuletenį, nes aš labai noriu būti kartu su tavim"...

   Motinystė turi tik vieną ryškų trūkumą - savo viduje visada bijai dėl savo vaiko, nes nori, kad jis būtų sveikas, saugus ir laimingas. 

   Bet, pabučiavus į minkštą apvalų vaiko žanduką, nusiramini: ši akimirka mūsų! Čia ir dabar: meilė!