Apie pomėgį skaityti

Apie aistrą, kuriai nelieka laiko. Arba lieka labai mažai. Tai – knygos. Nepamenu, kaip išmokau pažinti raides, bet skaityti jau mokėjau būdama 4-5 metukų. Prie to labai prisidėjo ir močiutė bei telefono įvedimas mūsų namuose. Kai tik ištaikydavau progą ir prisiskambindavau seneliams, iškart pareikšdavau, kad dabar žaisime „Stebuklų lauką“, taip kaip rodydavo rusiškoje laidoje. Senelis nelabai turėdavo kantrybės, o močiutė dalyvės pareigas atlikdavo gan stropiai. Taip ir spėliodavome raides, kol langeliuose ant popieriaus lapukų atsirasdavo žodžiai. Tiesa, močiutei sekdavosi kur kas sunkiau, nes mano sugalvoti ir užrašyti žodžiai nebūdavo tokie jau „tobuli“. Bet klaidos skatino žiūrėti į knygas, žurnalus ir mokytis.

Šešerių mama nuvedė į biblioteką. Ten man labai patiko, bet  visgi pirmoji parsinešta knyga labai nuvylė. Tai buvo „Alisa stebuklų šalyje“. Ji buvo stora, be iliustracijų, tad tikrai nesužavėjo. Ir dar labai nemėgstu fantastikos, tad ir pati Alisos istorija nebuvo įtraukianti. Vėliau įsimylėjau (ir iki šiol labai myliu) Astridos Lindgren knygas, tad skaitymas įtraukė visai.

Mėgstu skaityti lėtai, mėgautis. Todėl privalomos literatūros skaitymas mokykloje ar universitete nebuvo labai malonus, nes visada spaudė laikas. Nepaisant to, tada atradau daug puikių autorių ir įtraukiančių istorijų, kurias, galbūt, dar kada nors vėl perskaitysiu. Teko studijuoti daug visokių su įvairiomis istorijos epochomis susijusių literatūrinių dalykų. Bet, turbūt, visam gyvenimui atmintyje išlikusios profesorės Reginos Rudaitytės paskaitos apie Vakarų Europos literatūrą. Su jos pagalba (o gal „kalta“ buvo ta jos fantastiška moteriška charizma ir ant čiurnos su kiekvienu treptelėjimu skimbčiojanti grandinėlė, tarsi patvirtinanti kiekvieną žodį) supratau, kad net „Didysis Getsbis“ gali būti labai įdomus, o „Paryžiaus katedros“ architektūrinius aprašymus galima perskaityti su dideliu pasimėgavimu (visai nereikia iš pirmo žvilgsnio neįdomios beletristikos puslapių perversti visu pluoštu). Pasirodo, truputis pikantiškų detalių apie knygos autorių, istorinis kontekstas ir, svarbiausia, skaitymo aplinka, gali padaryti stebuklus.

Šiandien galiu pasakyti, kad truputį alkstu skaitymo, nes tam vis trūksta laiko. Vis graužiu save, kad galėjau skaityti pirmaisiais mėnesiais po gimdymo, kai dukrytė tiesiog norėjo būti šalia, o aš daugiau nelabai ką galėjau veikti. Bet visai tuomet to nenorėjau. Atrodė, kad jei nežiūrėsiu, kaip mažoji valgo, miega, čiauposi ar čiupinėja žaisliukus, ji kažkur išnyks. Matyt, taip reikėjo.

Dabar skaitymui laiko pasilieku vakare, tiksliau jau naktį, kai visi miega. Nes buvau įpratusi užmigti vėliau. Tačiau atrodo, kad pavasaris daro savo ir lopšinės mane paveikia anksčiau nei mažąją. Tad knygai laiko lieka dar mažiau.

Ką mėgstu skaityti? Istorinius,  o kartais tiesiog jausmų kupinus romanus, jokio fantastinio žanro, beveik jokių lietuvių autorių (pastarąjį reiškinį paaiškinti sunku ir man pačiai, gal kad studijavau užsienio literatūrą). O ypač mėgstu detektyvus, kuriuose veikia teismo medicinos ekspertai, pateikiantys patologines išvadas. Sutinku, truputį mazochistiška, bet įdomu. Visada laukiu Tess Gerritsen ir panašių autorių knygų. Žinau, kad jos nėra tie literatūriniai šedevrai, spindintys klasikos viršūnėse, bet man tai vis tiek puikios, į siužetą įtraukiančios istorijos. Vis svarstau, kas sukasi tų autorių galvose, kai jie kuria painias, intriguojančias istorijas?