Niekada nesidomėjau knygomis trileriais ar detektyvais, nes visada maniau, kad jie tokie, na kaip čia pasakius, tokie techniniai...Na, siužetas gal kažkoks ir būna intriguojantis, bet toks beprasmis, tuščias, "nuslystantis vien į kriminalą". Tačiau, pasirodo, negalima visų trilerių "surikiuoti į vieną eilę"... O gal dabar tokių niekas net neberašo?...Ką tik perskaičiau Rachel Caine kriminalinį trilerį "Skerdiko upelis". Jau vien knygos pavadinimas nežavėjo ir nieko gera nežadėjo. Pamaniau, kad teks ilgai kankintis su šia knyga. Tačiau...Knygą perskaičiau itin greit, ir jei nereikėtų anksti ryte keltis į darbą, būtų ir poros naktų užtekę...:-). Juk knyga - tik 350 psl :-)).
Taigi, ši knyga, kriminalinis trileris - apie šeimą. Apie šeimą, kurioje - 2 vaikai. Šioje istorijoje yra daug įtampos, daug išgyvenimų šeimoje, kurioje vienas šeimos narių - kankinantis ir žudantis žmones. Tačiau kaip tuo patikėti vaikams, kad jų tėtis - žudikas?...Juk vaikams iškyla prisiminimai, kad tėtis žaidžia su jais ir jie svajoja būti jo apkabinti?...O dar daugiau painiavos vaikų širdelėse kyla tuomet, kai kažkas bando apkaltinti mamą, kaip tėčio bendrininkę. Ką tuo metu jaučia vaikų mama, kurios atsisako jos vaikai?...Kiekvienas knygos skyrius - kurio nors pagrindinio veikėjo istorija. Kiekvienas veikėjas vis kitaip išgyvena, tačiau jie visi tarpusavyje labai susiję ir kartu eina per visą knygos siužetą. Nenoriu labai leistis į siužetą - gal kas norės patys keliauti per "Skerdiko upelį". Tačiau perskaičius knygą supranti ne vieną tiesą, aktualią ir šiandien: kad vaikai tėvams pasiryžę atleisti viską, kad tik gautų jų meilės ir dėmesio; kad tėvai manipuliuoja, siekdami savo tikslų; kad nelengva moteriai, kenčiančiai smurtą, palikti vyrą ir apsaugoti vaikus ir pan. Sakyčiau, kad ši knyga - labai emocionali, puikiai perteikiama veikėjų emocinė būklė, jų išgyvenimai. Skaitydama, kai kuriuos knygos veikėjus norėjau tiesiog apkabinti ir nuraminti. Tokie artimi ir nuskriausti likimo man jie pasirodė. Iki pat knygos pabaigos išlaikoma paslaptis, su kokiomis "jėgomis" ir kodėl, susijęs žudikas.
Pirmą kartą susidūriau su tokiu dalyku: rašytoja knygą rašė klausydama tam tikros muzikos ir savo skaitytojams nurodė, kokia tai buvo muzika, įkvėpusi rašymui.
Na, perskaičiusi šią knygą, pagalvojau: "gerai, kad gėris laimėjo, priešingu atveju knygą tėkščiau į sieną!"
Ačiū Mamyčių klubui ir leidyklai "Balto", kad kartu su knygos veikėjais išgyvendama jų emocijas, šiek tiek atitrūkau nuo savųjų, kurios pastaruoju metu nebuvo pačios geriausios.
Skaitykite knygas - juk dabar kaip tik tam metas, kai vakarai tamsūs ir ilgi!
Nu tikrai, pavadinimas ne tik, kad neviliojantis, bet ir gan grėsmingas.
Bet po jūsų aprašymo, gal ir surizikuočiau tokią knygą perskaityt.
Atrodo, kad buvo įdomu. Aš taip pat mėgstu tokias knygas, bet šios neskaičiau, reikia pasižymėti. Ačiū, kad pasidalinote.