Apie vaikystės kaimą

Lietuviams brangios tėvų sodybos. Net tada, kai jau nebepasitinka tėvai, kai jos tampa tuščios, kai dilgėlėmis apauga, sulaukėja serbentai ir obelys, kai užgriūva šuliniai...Vaikystės namai tampa neparduodami, neišmainomi. Kartais į juos sugrįžtame. Ko? Suvalgyti saują rūgščių uogų? Pastovėti ant tuščio kiemo? O kai jau nebėra namų, tai tiesiog pabūti ant to lauko, kur jų kažkada būta. Atvežame čia ir savo vaikus, ir jų kojas liečia tos pačios, kasmet ataugančios   takažolės...                                                                Į savo vaikystės sodybą grįžtu tik mintyse. Bet kasmet. Ir ne kartą. Ypač vasarą.
Mano prisiminimuose, o dar dažniau sapnuose, iškyla tylus vienkiemis prie miško, vakarais uždegama žibalinė lempa, vakarienei verdamų bulvių kvapas...
Jau seniai nebėra tų namų – vienkiemio Mieliūnų kaime. Dar vaikystėje palikau šį kaimą. Apie jį neparašyta enciklopedijose – per mažas. Ir kitiems neįdomus, bet man jis pradžių pradžia.
Gerai pažįstamas kelias Vilnius–Alytus. Už Daugų jau Pocelonys. Kairėje kelio pusėje – didelis ąžuolas, dešinėje – autobusų stotelė. Čia ir pasukame į vieškelį. Dabar jau tik per Vėlines juo važiuoju. Ir tik į mažas kaimo kapinaites, ant kurių vartų parašyta: „Kas aš buvau – tu esi, kas aš esu – tu būsi“.
Vaikystėje, kai su močiute čia ateidavau, šis užrašas mane baugindavo. Dabar jau nebe. Po aukštais medžiais guli mano seneliai, kaimynai.
Kuklūs paminkliukai, kryžiai, o antkapiai daugelio vienodi, mat vieno žmogaus rankomis daryti. Už kapinaičių tvoros gyveno toks Vladas Baranauskas, kurį vadinau Kapinių Dzieduku. Jis ir sau tokį antkapį pasidarė, ir jam jau uždegama žvakutė.

Nuo šito kalnelio toli matyti. Matyti ir mano namų vieta. Tokias vietas, kur gyventa žmonių, dzūkai vadina „būklėmis“. Nuo žodžio „būti“. Prieš visas melioracijas, pasakojo man tėtis, Mieliūnai buvo nemažas kaimas – 36 sodybos. O dabar vos keletas. Žvelgi į tuščius Mieliūnų laukus ir mintyse vis kartoji žodelį „būta“. Vieni išsikėlė gyventi į miestus, kiti palaidoti kažkur Sibire, kitus priglaudė ši kapinaičių žemė.
Niekas neatsimena savo vaikystės metų nuosekliai. Viskas iš detalių, gabaliukų, atkarpėlių. Ten, ant to kalnelio, buvo pirkia, sodas, pakalnėj – šulinys. Dar žemiau tekėjo „šalcinukas“, o aplink jį pievelė pražydėdavo žvangučiais (savo vaikams šių gėlyčių jau negaliu parodyti – ar jos dar auga kur nors?).
Tolėliau, prie vieškelio, buvo vasaros saulės įkaitinti dideli akmenys, tarp kurių prinokdavo pačios saldžiausios žemuogės (tokių daugiau niekur neragavau)... O kieme vienas akmuo buvo ypatingas – toks išgaubtas tarsi indas. Į jį mama vakarais pripildavo vandens – kojoms nusimazgoti... Gal tas keistas akmuo dar iš senųjų laikų?
Mieliūnai ribojasi su Vieciūnų kaimu, kurio pakraštyje pilkapiuose archeologai aptiko ietigalių, kitų dirbinių. Laikas viską keičia. Ir mano vaikystės vienkiemis jau tik atminty. Atminty takelis, kuriuo močiutė vesdavosi pas kaimyną keista pavarde – Degėsį (dabar žinau, kad jis buvo poeto Liutauro Degėsio dėdė).

Tas Degėsys buvo senas ir plikas, juokais prašydavo manęs jam galvą pašukuoti, ir už tai vaišindavo medumi. Jo pirkia kvepėjo koriais, ant palangės žydėjo pelargonija, o ant molinės aslos krintančioje saulės šviesoje mirgėjo vos įžiūrimos dulkelės. Panašią šviesą atsimenu ir Bogušauskienės, ir Jegelevičių pirkiose... Ir ypatingą vasaros vidudienio tylą – girdėti tik vienišos bitės zvimbimas ir lėtas senų žmonių pašnekesys, atsidūsėjimai...

Vieną pavasarį traktorius užlygino Mieliūnų pirkios pamatus, išrovė pražydusias dar senelio sodintas obelis. Skaudus vaikystės namų praradimas. Ant namų „būklių“ kažkas vis pasėdavo rugius, aukšti jie užaugdavo. Dabar nebesėja.

Dabar ten žaliuoja jau nemažos pušelės, o toje vietoje, kur buvo šulinys, drauge su vyru ir vaikais pasodinome berželį. Kam? Kad būtų gyva atmintis. Kad prinoktų po juo žemuogės.