Gyveni sau žmogus, nepajausdamas kaip bėga dienos, savaitės, mėnesiai... Visi skuba kartu su laiku. Laikas nestoja, kaip ir nestabteli gatve skubantis žmogus... Ir dėl ko gi?
Nejaugi visi norime būti pirmi? O gal, tiksliau, nepaskutiniai tarp to daugelio skubančiųjų.
Ar dažnai sustojate ir susimąstote, kur mes taip skubame? Ir kur lekia tas laikas? Net debesys danguje nepaliaujamai slenka, medžio šešėlis vis pakeičia formą ir kryptį. Ir dėl ko?
Žinoma, nekalbėsime apie pasaulio esmę ir jos reiškinius. Tiesiog įdomu, ar bandėte kada nors niekur neskubėti, atsisėsti ant pievos ir pažiūrėti į dangų? Ar bandėte kada nors stebėti iš šalies, pro šoną einančius žmones, bėgančią per gatvę katę, pravažiuojančias triukšmingas mašinas?
Tikriausiai pagalvosite, kad "užplaukė" filosofinio pamąstymo akimirka. Bet ne, tai ne ta akimirka. Tiesiog paskutiniu metu pastebiu, kad nesuprantu, kur dingsta mūsų laikas. Ir, atrodo, tiek daug dalykų liko nenuveiktų, nors tam jau ir per vėlu.
Prisimenu, kai buvau mokinukė, be galo laukiau, kad tas laikas eitų greičiau. Norėjosi jį paskubinti. Tikriausiai dėl to, kad labai norėjau užaugti. Na ir kas dabar? Dabar noriu sustabdyti laiką, nes noriu ilgiau ir įdėmiau įsižiūrėti, kaip auga mano vaikai, kaip keičiasi aplinkui medžiai, kaip slenka debesys ir net kaip keičiasi mano šešėlis, einant gatve.
O jūs? Ar nenorite sustabdyti laiko? O gal norite sugrįžti į kažkurį laikotarpį ir jame stabtelėti?
Rima
man labai patinka stebėti debesis..visada ieškau asociacijų, dažniausiai ieškau veidų 😀 besišypsančių, rūsčių - visokių 😀
Mintys, kurios ir mane dažnai aplanko 😀 stengiuosi save pristabdyti, kai perdaug įsibėgėju...žinoma, atgal laiko nenorėčiau atsukti, nenorėčiau ir sustabdyti, tik norėtųsi, kad laikas eitų šiek tiek lėčiau, kad dar labiau pasimėgaučiau ta nuostabia dabartimi, spėčiau džiaugtis kiekviena diena ir išnaudočiau visas dabarties teikiamas galimybes...
Liuks mintys. As tikrai daznai pagalvoju, kad noreciau sustabdyuti laika, arba atsukti ji atgal. Tiesiog dar ilgiau pasidziaugti vienomis ar kitomis gyvenimo akimirkomis. I dangu dazniausiai ziuriu kai bunu prie juros. Su vyru kartais zaidziam zaidima "pasakyk debeselio gyvuna" Na tiesiog ieskom sasaju su gyvunais. 😀 Manau siuolaikiniam zmogui vertetu dazniau atsigrezti i gamta, pakelti akis i dangu, ar tiesiog megautis tyvuliuojanciu vandeniu. manau tai kolkas geriausias budas atsipalaiduoti ir sustabdyti laika, betn trumpam
labas rytas, oj, Rimut, susiduriu ir as su tuo, nejauciu, kur dingsta laikas... Noreciau dabartini savo gyvenimo tarpsni sustabdyti. Isgyvenu amziaus krize... Maniau, jog 30 manes nejaudina ir nieko cia baisaus, jog cia tik skaicius, bet is pasamones lenda visokie pamastymai, o ir dukros dar pasisakymai, jgo mama, tu jau busi sena... O as juk tokia jauna! Na kaip nors susigyvensiu. Debesis stebiu nuo vaiksystes. Graziausi prisiminimai ko gero is draugystes su vyru, kada sukrite prie upes ziuredavom i dangu ir galvodavom debesu gumulams pavadinimus, ieskodavom sasaju 😀 ech....😍