Ateities vizijos

Sveikos. Su nerimastinga gaidele „O! Intriguoja“, sutikau paskutiniąją užduotį. Nors realiai dar niekas neišrado laiko mašinos, bet MK pasiūlyta idėja „realizuoti“ šią genialę galimybę fantazijomis nusikelti į ateitį po dešimtmečio – sužavėjo. Perbėgusi per savo praeities mažytes prisiminimų nuotrupas, kurios, bent jau mane privertė susimąstyti ne tik apie tai, ką turėjome akcentuoti – startinę pažintį su savo pirmaisiais papuošaliukasi, bet ir apie pačią vaikystę – nerūpestinga, valiūkiška, paženklinta įvairių išgyvenimų. Bet visuomet maloniausia prisiminti tai, kas buvo gražiausia, tad lengvu atsidusimu užvėriau tas dureles ir vėl MK, pakviesta kaip kortas ant stalo sudėliojau savo dabartį – čia išvydau, kad aš – galbūt neatradusi savo skonio, stiliaus – tokia „visokia“, net šyptelėjau pažvelgus į tokias skirtingas papuošaliukų spalvas, dydžius . . .truputis valiūkiškos jaunystės, šiek tiek vaikiško prieskonio, žiupsnis solidesnių atgarsių – anei jokios harmonijos, tiesa? Nors pagal zodiaką, regis turėčiau slėptis po vėžiuko kiautu – realybėje kaip įmanydama nenoriu po juo likti su visam. Kaip visgi keičiamės . . .

Na, o dabar pasiūlymas sėstis į tą stebuklingą laiko mašiną toks žavus, intriguojantis. Čia fantazija, svajonės persipina su racionaliu protu, išvedžiojimais pagal dabarties ir ateities galimybes – kokia būsiu aš, kokia bus aplinka, šeima. Bet belieka tik fantazuoti ir bandyti nuspėti – pasikliaujant ir moteriška intucija bei svajomis.

Užsimerkiu. Atotrūkis nuo realybės, lengvas vėjo dvelksmas nuneša į 2024 – uosius . . .

Aš. Vis dar jauna, tebemylinti ir mylima. Įgavusi gyvenimiškos patirties. Už vis labiau branginanti savo gyvenimo kelią ir jo šviesulius. Supama savo trijų mylimiausių žmonių – vyro ir sūnų, kurių vienas jau bus paauglys, kitas vis dar mano mažasis. Svarbiasuia, kad širdyje gyventų meilė mano šeimai ir sau pačiai, regiu save besišypsančią dėl gyvenimo pilnatvės, savęs atradimo keliu einančią tiklso link, besidžiaugiančia vaikų esamybe, asmenybėmis, jų pasiekimais – tokią ir noriu save matyti, tokia ir noriu būti – besišypsanti. Kaip atrodysiu ? TIKRAI nesikirpsiu plaukų. Nežinau kas įvyksta moters gyvenime tarp 30 – 40 – ies metų, bet ateina metas, kai plaukai gerokai patrumpinami, nudažomi violetinių atspalvių turinčiom spalvom . . . Dažnai patrumpinami ligi vyriškesnio stiliaus. Galbūt taip patogiau ? Gal moteris jaučiasi įgavusi tam tikrą brandumo lygį ir ilgos, besiplaikstančios garbanos nebedera prie brandesnės moters įvaizdžio, socialinės padėties ar užimamų pareigų ? Į tokius retorinius klausimus, tikiu atsakysiu tik po to 10 – mečio, bet dabar drįstu teigti, kad nenoriu trumpinti plaukų, nes kartą jau esu tai dariusi ir man regis nelabai tiko. Tad save įsivaizduoju su vis dar ilgais plaukais, šukuosena, kuri leis jaustis patogiai, žaviai ir nevaržys galimybių kuriant įvaizdį. Plaukų spalva išliks ruda, galbūt juoda.

Papuošalai. Iš prigimties esu sentimentali, man kur kas svarbiau reikšmė, detalės, mintis, idėja, dėmesys, o ne pats veiksmas ar daiktas. Svarbiausia ką norima perteikti žmogui savo elgesiu ar daiktu. Tad aš save regiu vis dar ištikimą sidabrui. Nežinau ar turi įtakos tas sentimentiškumas (banalokai skamba), bet norėčiau turėti kokį nors antikvarinį sidabro gaminuką – galbūt sagę, auskariukus ar žiedą. . . O vėrinys ar tiesiog pakabutis – su raižiniais būtų svajonė. Galbūt skaitant pasirodys kai kam atgyvena ar senamadiška, bet tokie dalykai turi išliekamąją vertę. Mane visuomet žavėjo senoviniai sidabro ir ne tik gaminiai – jie tarsi neša praeities kartoms grožio, estetikos, tam tikrų amžių grožio suvokimą – tarsi žinutė iš praeities.

Nuotraukos iš rubylane.com

Netrokšta širdis kažkokių brangiais akmenimis inkrustuotų papuošalų, nes nors ir minėjau, kad nenoriu likti pasislėpusi minioje, bet itin traukti akį taip pat nemėgstu. Bet ypatingomis progomis, galbūt papuošalų dėželėje atsidurs ir vienas kitas žavia akute, pusbrangiu akmenėliu papuoštas papuošaliukas, kad ir žavūs auskarėliai. Būtų nuostabu, jei ir 10 – mečio ar 15 – os metų proga tokį papuošaliuką dovanų pats brangiausiasis.

Nuotraukos vigorius.lv

Bet žiedus aš labai mėgstu, tikiu, kad ir po tiek metų jie bus neatsiejama mano papuošalų dalis. Norėtųsi turėti dailų, sidabrinį, patraukiantį akį.

Nuotraukos vigorius.lv

Norėčiau tokio papuošalo, kuris susietų mane su praeities gražiais prisiminimais. Medalionas su brangių žmogučių nuotrauka, graviruote – būtų idealiausias variantas. Prie brangių prisiminimų aš prisirišu. Tad toks mielas prisiminimas, tikiu būtų neatsiejamas nuo manęs. Sergėtų brangius prisiminimus, ir mylimi žmonės taip visuomet būtų „kartu“.

Nuotrauka iš www.verinys.lt

O kokio bruožo, charakterio bruožo man trūksta ? Jei nuoširdžiai esu labai savikritiška, bet tik tyliai (kaip ir nereta moteris), o ne garsiai pripažįstanti kai kuriuos savo trūkumus. Nors, drįstu teigti, keikvienas tuo ir žavus, kad turi ne tik pagiriamus būdo, charakterio bruožus, bet ir su savom ydom. Sarkazmas nėra žavioji mano pusė, bet dažnai po juo slypi mano pačios „savigyna“, kartais lepteliu tai, ko regis tikrai nereikėjo, tuomet suvokiu, kad tai ką kartais pašiepi – turi pats ir bandydamas užmaskuoti „permeti“ kitam žmogui. Juk sakoma, ką matai kituose – turi ir pats. Bet ši savybė – išgyvendinama. Sarkazmą atsveriu mokėjimu pasijuokti iš savęs pačios. Visgi vieną charakterio savybę norėčiau pakeisti, įgauti, o gal tik „atkapstyti“ iš savęs pačios – tai gebėjimas eiti iki galo, siekti užsibrėžto tikslo iki pat pabaigos – tad UŽSIBRĖŽTUMAS, savo tikslų IŠBAIGTUMAS man labai praverstų. Nes dažnai, kai imuosi kažko naujo, ne visuomet ligi galo pasitikiu savo jėgomis, atatupsta palieku pusiaukelėje pradėtą, išfantazuotą darbą, mintį, neištartą žodį, o atgal grįžti ir viską pabaigti būn itin sunku. Tad, galbūt perfrazavus norisi įgauti daugiau PASITIKĖJIMO SAVO JĖGOMIS. Noriu ne tik atrodyti savimi pasitikinčia, kad savo dvejonėmis neišmuščiau iš vėžių ne tik savęs, bet ir nuo manęs dažnai priklausančios šeimos sprendimų, bet ir viada ir visur pasitikėti savimi, nebijoti žengti žingsnį tikslo link ir . . .jį pasiekti. Dažnai svarbu ne pats tisklas, o jo įgyvendinimo kelias, kuris suteikia patirties, ar ne taip?

O tai įprasmintų, manau talismanas, kuris būtų tarsi savotikšas „priekaištas“ sau, kas kart pažvelgus į jį, galbūt įsigytas, dovanotas būtent tokiu metu, kai regis vėl spruksiu nuo savo ideologijos ir pradėtų darbų. Kad priverstų ištarti „aš galiu“, tikiu savimi ir turiu tai padaryti. Čia vėl sugroja sentimentali gaidelė – dievinu tai, vadinasi, turiu kliautis intuicija, rasti širdžiai mielą talismaną, kuris bus mano siekių atspindys ir pritrauks man pasitikėjimą savimi. Galbūt tai bus horoskopų magija paženklintas man tinkantis akmenėlis, nutūpęs sagėje, apyrankėje ? O gal moterims kaip magiška trauka viliojantis perliukas – pasitikėjimo savimi perliukas.

Nuotraukos iš vigorius.lv

Ir nepaisant visų norų ir tokštamų materialių, sentimentalių, į praeitį grąžinančių ar ypatingas progas primenančių papuošalų, labiausiai noriu (pasikartosiu), kad pagrindinis mano papuošalas būtų šypsena – ta gyvenimiška, paprasta, nuoširdi, kuri išduotų, kad pečių neslegia rūpesčiai, arba tie rūpesčiai – malonūs, kad esu rami dėl tuometinės dabarties ir ateities. Idiliška fantazija. Tikiu – virs realybe, juk sakoma, kai labai trokšti – ima ir išsipildo. Intuityviai jaučiu, ir jau dabar bent per pus tiek šypsausi, nes dažniausiai, kai labai trokštu – anskčiau ar vėliau tai pasiekia mano širdį, aplinką, ne visuomet tokia formą, kurios troškau, bet jau išmokau vertinti visa kas gyvenime suteikiama. Tuomet ir praeities potyriai, ir dabartis džiugina, o ateities vizija piešiama pozityviai.

Ir Jūs, mielosios, vertinkite tai ką turite, stipriai norėkite tokios ateities, kuri privers šypsotis gyvenimiška pilnatve ir . . .LAI viskas pildosi.

Roberta