Vos tik saulei nors kiek švystelėjus, būtų nuodėmė neišeiti pasivaikščioti. Taigi, sulindome į kombinezonus ir išėjome. Niekur toli - tiesiog savo kaimelio gatvelėmis ir aplinkiniais keleliais. Jau maniau, kad mano aštuonmetė nebe darželinukė ir pasivaikščiojimą supranta taip, kaip mes, tėvai. Oi, klydau...Susimąstė pasivaikščioti keturiomis...Ir taip - didžiąją kelio dalį!
Pavargus tiesiog išsitiesdavo pailsėti...
Grioviai šalia kelio buvo visi išmaišyti...Kaip gi nesukiši kojos ir nepatikrinsi gylio?...
Sniege sugebėdavo surasti net kankorėžių... Gi čia dovanos man, mamai...
Ir apskritai, koks gi čia pasivaikščiojimas, jei sniego neparagausi?...Begrįžtant namo, nusirovė varveklį ir šaldiklyje jam vietą jau norėjo užsirezervuoti... :-).
Na, dar, žinoma, kaimynų sukastas pusnis gatvėje išvartė, kaimo šunis išlodino, norėjo lipti į stulpą kažką ten nuveikti... Grįžo namo sukaitusi. O mes - sušalę...Va toks tas skirtumas tarp vaikų pasivaikščiojimo ir - suaugusių. Dar lieka pridurti, kad vakar namie nusirideno nuo laiptų ir susitrenkė koją, kurioje - didžiulė mėlynė. Bet ar gali galvoti apie tokias smulkmenas, kai reikia džiaugtis žiemos malonumais?!...
Šlovė kombinezonams, kurie tokie kantrūs ir viską atlaiko! Jokios kelnės to neištvertų!
O ką veikia jūsų vaikai eidami pasivaikščioti?
Va čia tai vaikystė ⛄
Dovileab, man irgi širdis džiaugiasi, matant tokį vaiko gebėjimą džiaugtis smulkmenomis ir tiesiog būti savimi taip, kaip norisi?.
Kokia nuostabi ta vaikystė ?❄️?! Norisi, kad kuo ilgiau vaikai ja džiaugtųsi, kad netaptų tokie pernelyg rimti ir susirūpinę kaip suaugusieji ?.
P.S. Kombinezonai - tikrai gėris. Netgi ir mes su vyru juos velkamės, kai einam su vaikais į lauką, kad nesušaltume ?.