Augustės dienoraštis: Kalėdų senelio reikalai ir kiti stebuklai...

    Praskriejo ilgai lauktos Kalėdos tiesiog akimirksniu... Joms buvo ruoštasi ir laukta. Noriu pasidalinti, kiek daug emocijų mano devynmetei atnešė laukimas, tikėjimas Kalėdų seneliu. Man net nespėjus priminti, Augustė pati parašė laišką Kalėdų seneliui. Tokį laiško rašymą praktikuojame jau labai seniai, nuo tada, kai vaikas pramoko kalbėti, ir man galėjo padiktuoti, ką rašyti laiške Kalėdų seneliui. Laiško rašymas Kalėdų seneliui - itin gera priemonė pažinti vaiką. Tai - savotiška vaiko savirefleksija, kur įsivertinama, apgalvojama, koks buvau, kaip elgiausi, ar džiaugiuosi/gailiuosi dėl savo elgesio ir pan. Žinoma, tai geras būdas "pažvelgti" į vaiko svajones. Pavyzdžiui, aš vaikui sakau, kad Kalėdų senelis turi galių ne tik materialių dovanų atnešti, bet išpildyti kokį nors norą, svajonę. "Noriu, kad visi pasaulio vaikai būtų laimingi ir niekados nesirgtų" - Augustės svajonė. Sau konkrečių dovanų ji taip ir nepaprašė - "tiks, ką išrinksi, Kalėdų seneli"...

   Tiesą sakant, perskaičius šių metų Augustės laišką Kalėdų seneliui, net apsižliumbiau. Augustė paprašė Kalėdų senelio, kad jis nors vieną dovaną atneštų ir jos tėčiui, mat jis netiki Kalėdų seneliu (jos tėtis negyvena kartu su ja). Vaikas net užrašė Kalėdų seneliui tikrą tėčio vardą ir pavardę, kad tik jis žinotų, kad šiam žmogui labai reikia dovanos! Kaip suprantu, dovana jos tėčiui būtų kaip akivaizdus įrodymas, kad Kalėdų senelis tikrai yra! Vaikas iš visos širdies nori, kad tėčio ir jos tikėjimas sutaptų! Mano akimis žiūrint, toks tikėjimo griovimas - tiesiog šventvagiška, neteisinga.

   Po Kūčių vakarienės, kuri pas mus labai užsitęsė, Augustė susirangė ant sofos prie eglės ir pareiškė, kad visą naktį lauks Kalėdų senelio, nemiegos, žiūrės TV. "Na jau šiemet, tai aš jį pričiupsiu! (Kalėdų senelį).Teko įsikišti visiems šeimos nariams, kad paprotinti vaiką, jog tas nemiegojimas gali baigtis tuo, kad Kalėdų senelis nė vienam iš mūsų neatneš dovanų. TV distancinis dėl visa ko buvo paslėptas, kad netyčia naktį nebūtų naudojamas...Taigi, paguldžiau savo devynmetę miegoti...Netrukus girdžiu - durys vaiko kambario virst....Išeinu - pažiūrėti - Augustė pila į puodelį pieną, deda į lėkštelę sausainius - Kalėdų seneliui...Na gerai - pritariu visiems šiems veiksmams, viskas padaryta, ir - atgal į lovas. Šįkart laukiau ilgai, kad būtų garantuotai. Net pati nustebau, kad tik 5.00 ryte iškišau nosį patikrinti, ar jau miega. O taip, jau garantuotai!  Žado netenku įžengus į saloną, kur papuošta mūsų eglutė. Grindys pilnos miltų - net tiršta! "Bet, tai kur senelio pėdos"- laužau galvą? Negi mūsų vyresnėlės (20 ir 24 m) kažką praleido?...Na, ką padarysi - pati kimbu į darbą. Viskas turi būti kaip reikiant! Taigi, kažkur 5.30 jau ir aš - į miegų karalystę nugrimzdau. Anksti ryte - garsus beldimas į mūsų miegamojos duris: "Kalėdų senelis buvo! Ir tėčiui dovaną atnešė! Visiems atnešė dovanų!" - šaukia Augustė. Žvilgtelėjus į laikrodį supratau, kad vyresnieji vaikai dar gardžiai miega, liepiu Augustei dar palaukti, kol kiti atsikels ir tada pakuoti dovanas. Tuo tarpu iki to laiko TV filmuką patariu pažiūrėti. "Kalėdų senelis distancinį išsinešė!" - rėkia Augustė, nežinodama, kad vienas iš vyresnėlių vaikų jį paslėpė. 

    Kai jau visi išsimiegoję susirinkom prie eglės, kuždu savo vyresnėlėm į ausį - "ar nieko nepamiršot?"..."Tai kad čia ne mes tuos miltus barstėm...". Pasirodo, Augustė, pasidarbavo! Oi, vaizdelis Kalėdų rytą namie buvo: šuo laižo miltus, katinas per juos po visus namus šokinėja, vaikai pasiskleidę po visas grindis pakuoja dovanas...Mes su vyru - irgi! (pasirodo, Kalėdų senelis dovanas neša ir suaugusiems!).

    Išties, patys didžiausi Kalėdiniai, šventiniai ir kasdieniniai stebuklai - mūsų vaikai! Kai jie nustoja tikėti Kalėdų seneliu, ima patys juo būti ir pildyti kitų svajones!

   Spėjam iš paliktų pėdų dydžio, kad Kalėdų senelis su panašaus dydžio batais buvo pas mus atėjęs!