Augustės dienoraštis: su Gimtadieniu, Lietuva!

    Sveikiname visus su Vasario 16-ąja, Lietuvos Gimtadieniu!

   Tokią dieną ypatingai susimąstai, ką ši šventė reiškia Lietuvai, ką reiškia man ir mano vaikui. Ar tai - tik data, kai ilsimės su šeima, nes tai - poilsio diena?...Ar tai - tik data, kai šiai progai paminėti organizuojami renginiai?...Ar tai - diena, kai keliame trsipalvę ir giedame himną?...Taip, tokiu būdu mes vienas kitam ir visam pasauliui primename, kad mes, Lietuva, esame. Kad Lietuva - asmenybė. Kiekvienas žmogus turi teisę būti savita asmenybe. Kiekviena valstybė turi teisę būti savimi, turėti tai, kas jai ypatinga, svarbu ir paveldėta iš protėvių. 

   "Mama, ar bus karas?" - baugiai klausia mano aštuonmetė, nugirdusi per TV žodį "karas". Mano vaikas vaizdą apie karą suvokia tik iš pokalbių su mokytoja ir manimi, rodomų vaizdų per TV ar animacinių filmų. Tačiau jos proseneliai karą patyrė.Jos prosenelis buvo ištremtas į Sibirą. Mano pareiga, jog vaikas sužinotų, kad Lietuva, jos žmonės patyrė daug skausmo, kančių, kad mūsų šalis ir jos žmonės būtų laisvi. Taigi, ši laisvė atėjo per mūsų senelių ir prosenelių kančias. Augustės senelis Sibire kentėjo ne vienerius metus, jam buvo peršauta koja. Tačiau, patyręs daug siaubo ir kančių, grįžo į Lietuvą. O daugybė lietuvių, patekusių į Sibirą, taip niekada ir nebeišvydo savo Tėvynės. Išties, kai guli ant sofos sotus ir saugus, dažnai kitaip gali suprasti Tėvynės reikšmę. Tačiau, kai esi prievarta išplešiamas iš savo gimtų namų, gąsdinamas, kankinamas, badu marinamas, tas Tėvynės suvokimas tampa visai kitoks. 

    Aš taip pat nepatyriau tų visų karo, trėmimų baisumų, tačiau niekad nepamiršiu savo mamos pasakojimų, kaip rusų kareiviai pridėję šautuvą prie jos mamos grąsino ją nušauti, kaip atėmė paskutinį kasnį iš vienišos, 3 vaikus auginančios mamos. Kaip alkana šeima valgė pelenus, nes daugiau neturėjo ko valgyti...Rusų kareiviai viską paėmė, o šeimos tėtis buvo ištremtas...

    Mano vaikas jau negirdės pasakojimų iš savo protėvių lūpų, apie patirtus jų sunkumus, tačiau turės galimybę pats perskaityti dalelę istorijos, nugulusios į knygas. Į knygas, parašytas mano dėdės. Mano dėdė, Romas, Kaunietis, ilgus metus važinėdamas po Lietuvą, kalbino žmones, kurie išgyveno to meto baisumus, ir visa tai suguldė į knygas. Vieną tokių knygų padovanojo ir man su Auguste. Mes esame labai laimingi, kad dar turime šiam pasaulyje tokį brangų artimą žmogų.

   Šioje daugiau nei  800 psl knygoje sudėti žmonių pasakojimai, atsiminimai, nuotraukos, dėdės eilėraščiai, persmelkti ypatingų, skaudžių išgyvenimų, netekus artimiausių žmonių, ištremtų iš Tėvynės.

Dešinėje apatinėje nuotraukoje - Augustės proseneliai - Petras ir Monika (sėdi, dešinėje).

 Dėdės eilėraščiai.

    Mes labai džiaugiamės, kad dėdė Romas padarė ypatingai svarbų darbą kaip metraštininkas, užfiksavo tai, kas palaipsniui nueitų užmarštin. Šios knygos ateities kartoms primins, ką reiškia LAISVĖ, TĖVYNĖ mums, lietuviams. Tai, dėl ko patirta tiek sunkumų, tampa ypatingai brangu.

   Branginkime laisvą Lietuvą, ramybę, saugumą, šeimą, mūsų nuostabią gamtą, kiekvieną lietuvį - vardan mūsų protėvių!