Auk, braškele, būk didutė...

Kaip ir ankščiau minėjome, mūsų (tiksliau Birutės) braškelė iškilmingai buvo pasėta birželio dvidešimt penktąją.

Per tą laiką vaikas kruopščiai laistė, dieną išnešdavo į laukelį, o vakare parnešdavo į kambarį ant palangės.

Ryte bėgdavo "pas braškę", o tik vėliau praustis.

Tiesiog tapo dar vienu šeimos nariu.

O kiek laimės laimužės buvo,kai  liepos trečiąją išvydo pirmuosius daigelius.

Mums visiems buvo didelė šventė, nes atvirai pasakius, aš maniau, kad braškės dauginamos "ūsais" ir jei sėklytes pasėsime, galvojau mažiausiai mėnesį jos dygs.

Tad pagavusios azartą, stebėjome kaip mūsų augintinės atrodo liepos ketvirtąją.

Jau buvo daugiau išlindusiu braškelių daigelių.  Jos gražiai stiebėsi į saulės spinduliukus, nes pradėjo mus visus lepinti pagerėjęs orelis.

Liepos penktąją jau indelyje puikavosi gražus žalias kilimėlis. Pradedu gailėtis, kad susėjome visas sėklytes (jų atrodė tiek nedaug).

Liepos devintoji  buvo ypatinga tuo, kad pradėjo pirmosios braškelės auginti trečiąjį lapelį.

Šiandien jos atrodo taip:

Tik dabar iškilo klausimas: kada ir kur persodinti? Kaip persodinti, nes labai,labai smulkūs augaliukai..