Baltos mintys apie troškimą

Apaštalas Paulius įspėjo, jei gali geriau nesituok, bet jei negali - tuokis, taip ir aš sakau, jei gali, geriau nerašyk, bet jei negali, tai rašyk tai, apie ką niekas dar nėra rašęs. Gal dėl šios nuostatos taip sunkiai prisiverčiu sėsti ir rašyti, nes apie viską daugiau mažiau žmonės jau yra parašę, taip sunku atrasti naujų įžvalgų ir idėjų, skaitant kitų rašinius, visi pasidarėm tokie panašūs ir guodžia tik senųjų mąstytojų mintys, dar technologinių ryšių nesunaikinto originalumo ir kūrybiškumo. Sutinku visu šimtu procentų, kad triukšmas, tiek informacinis, tiek žodinis žlugdo kiekvieno mūsų kūrybiškumą ir universalumą, įkalina į rėmus ir norom ne norom priverčia kopijuoti, nes imame rašyti apie tai, ką kiti nori girdėti, kas mums atrodo, kad žmonėms turėtų būti įdomu, skatiname savo vaikus rinktis perspektyvias profesijas, gal ne tiesiogiai brukdami savo idėjas, bet vis užsimindami apie pinigų svarbą ir vaikų akyse keldami ant pjedės stalo daug pasiekusius asmenis, taip aplinkkeliais parodydami, kad didžiuotumėmės savo vaiku, jei ir jis toks būtų... o kas, jei jam nesigaus, jei vaiko talentas slypi ne ten...

Rašau apie tai, kas skaudina, ko nesinori girdėti, galėčiau remtis moksliniais straipsniais, atrasti begales pavyzdžių, autoritetingų nuomonių, kad mano žodžiai atrodytų įtaigesni, bet tiesos tai nepakeis. Ir kodėl žmogui taip sunku patikėti tiesa, jei ją sako šalia esantis ir viską kuo puikiausiai pastebintis iš šono, tačiau užtenka perskaityti įžymaus žmogaus mintį, kad įtikėtum ir didžiuodamasis skelbtum ją, lyg naujieną, nors tau iš šono tą patį yra sakęs jau ne vienas. Ar sunku pasitikėti, ar jaučiamės tokie silpni ir bejėgiai, kad negalime patys būti autoritetais ir patys išgirsti, pažinti, pajausti tiesą, kuri jau yra šalia mūsų, kodėl jos nenorime matyti? Mes ne tam sukurti, kad būtumėm į kažką panašūs, bet mūsų tikslas turėtų būti įsiklausyti į save.. ne atradinėjant save šimtais būdų, bandant vis naujas veiklas... na taip, tai veikia, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi ir tuo pačiu ne tik su daug atradimų, tačiau neišvengiant ir netekčių. O vis tik, savęs atradinėt nereikia, save reikia kurti įsiklausius į viduje esantį troškimą, kad ir koks bukas ir neperspektyvus, nepelningas, nepritapeliškas šis atrodytų, bet kas gi dar galėtų suteikti daugiau laimės, jei ne išlaisvintas giliausias, džiaugsmą teikiantis tavo širdies kalinys ?

Kitas klausimas, ar aš pati nebijau pažvelgti į tą troškimą ir kokių drąsos priemonių imuosi...

Kas Tau suteikia drąsos gyventi savo širdimi?