Tikriausiai nuskambės "neskaniai", jei priminsiu, kad jau ryškiai patrumpėjo dienos, o tai reiškia, kad vakarai darosi vis ilgesni. Bet gi nėra to liūdno, kas neišeitų į linksmumą knygagraužiams! Ilgi tamsūs vakarai reiškia, kad daug laiko turėsime knygų skaitymui!!!!! Valio!!!!
Tad rekomenduoju, ką tik mano perskaitytą C.W.Gortner romaną "Vatikano princesė". Romanas dar visai šviežias, 2022 m., išleistas Alma littera, pasakojantis apie Lukreciją Bordžiją, popiežiaus Aleksandro VI dukterį. Kas nors kiek domisi istorija, apie šią fatališką asmenybę tikrai esate girdėję.
Bordžijos visuomenei žinomos kaip vienos iš labiausiai "sugedusių", ištvirkusių valdančiųjų šeimų istorijoje. Ši knyga ypatinga tuo, kad į šią istorinę asmenybę, Lukreciją, pažvelgiama kitu kampu, tačiau tuo pačiu nenukrypstant nuo istorinių faktų. Išties visuomenė dažniausiai susidaro bendrą nuomonę dėl kažkokių įvykių arba paskleistų gandų, juos sumaišius su realybe, tačiau ji neturi galimybės įsigilinti, kodėl vienaip ar kitaip nutiko, kas ir dėl ko galėjo paskleisti šlykščius gandus ir pan. Šiame romane apie Lukreciją pradedama pasakoti dar nuo tada, kai ji buvo nedidelė mergaitė, kad suprasti, kokioje aplinkoje ji augo, kokie žmonės ją supo. Tad visuomenės pasmerktas, ištvirkęs, intrigantas žmogus iš tiesų gali būti ir jautrus, ir mylintis, turintis nepalenkiamus moralinius principus, tačiau neturintis pasirinkimo, nes yra įspraustas į dvigubus šeimos- valdžios rėmus.
Suskaitysite šį romaną akimirksniu, ir žinių apie tuometinį laikmetį pasipildysite. Pavyzdžiui, sužinojau, kaip Italijoje, Bordžijų laikais, balindavo staltieses. Pasirodo, jas virindavo šlapime. O ar įsivaizduojate, kuo puotose buvo puošiami valgiai, ir kodėl patys Bordžijos jų nevalgydavo?...Va, ir neatskleisiu - patys sužinokite!
C.W.Gortnerio romanai yra sulaukę tarptautinio įvertinimo ir išversti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. Autorius dalį laiko gyvena Šiaurės Kalifornijoje, dalį - Gvatemaloje. Tikrai suprantu, kodėl tokio populiarumo šio autoriaus kūryba sulaukia: lengvai skaitomas, paremtas istoriniais faktais, o emocijos, kurias patiri skaitydamas, nepalieka abejingų. Rašydamas šį romaną, autorius rėmėsi gausybe šaltinių, pačius vertingiausius nurodo knygos gale. Ir tas autoriaus pabaigos žodis šiai knygai suteikia dar daugiau dvasios, nuoširdumo, nes autorius ne vien pateikia istorinius įvykius, nutikusius vėliau, apie ką romane jau nerašoma, bet ir svarstymus apie kraujomaišą, intrigas už Bordžijų šeimos durų ir pan.
