Didžioji aistra

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Vis svajodavau ir grožėjausi jais, tokiais stipriais, tobulo sudėjimo padarais, kurie gali atstoti tau draugą. Tokie dideli, bet kartu ir labai trapios sielos.  

Jau nuo mažų dienų beprotiškai žavėjausi žirgais. Tas žavesys ne vienadienis. Man jau 21 m., o aš vis dar ,,svaigstu'' dėl jų :D Turiu knygų, lipdukų, statulėlių, žaislų ir t.t. Renku viską kaip mažas vaikas, kiekvieną smulkmeną. Nežinau kur visa tai dėsiu ar panaudosiu, bet man tai labai gražu. 

Mano svajonė buvo jodynėti. Ir štai prieš maždaug penkerius metus, savo svajonę išpildžiau. Pradėjau lankyti žirgyną. Metus laiko, diena iš dienos, dviračiu mindavau į kitą kaimą ir vakare po darbų grįždavau. Dariau viską, šėriau, jojau, mėžiau ir džiaugiausi :). Išmokau joti ir esu labai dėkinga savo treneriui ir puikiam draugui Agniui.

Dėje dabar tam laiko nebeturiu, auginu dukrytę. Vis svajoju grįžti. Tikiuosi savo vaiką taip pat sudominti šiuo sportu. Gal kada išpildysiu savo kitą svajonę-įsigysiu nuosavą žirgą ir ankščiau ar vėliau tai tikrai padarysiu, nes be to gyventi negaliu...

Rekomenduoju, kas nebandėt-išbandykit. Nuostabus užsiėmimas. Labai gerai sveikatai, ypač nugarai. Taip pat tinkamas vaikams, turintiems kažkokių sutrikimų.  Tas bendravimas su žirgu, jis taip ramina, užpildo tave tokiu gerumu, kad atrodo, daugiau nieko ir nereikia. Puikus dalykas pabėgti nuo kasdienės rutinos. Jei bijot tų didelių žirgų, bijot joti, ateikit juos pašerti, atneškit obuolį ar morką, pamatysite kaip smagu bendrauti su juo be žodžių, užtenka paprasto prisilietimo. Tai tiesiog nuostabu, myliu tai ir džiaugiuosi, kad tiek daug su jais patyriau.