Diena, kuria didžiuojuosi

Kiekvieną dieną moteris turi pamaitinti savo kūną, sielą ir protą, kad jaustųsi jauna, graži ir energinga. Taigi, kasdieną ieškau bent valandėlės, kuri pripildytų mano buvimą pilnatvės.

Brėkšta. Nerangiai išsiverčiu iš lovos ir sėlinu link durų. Kol mano kūdikis užuos mamos kvapą, sumišusį su tėčio kvapu, galiu pasidžiaugti artėjančia dieną.

Vėsu. Užsimetu chalatą. Po nakties sustingę raumenys paklusta ir tylutėliai nutipenu laiptais į virtuvę. O kai pasklinda kavos aromatas – pagauna džiugesys. Štai ir vėl galiu pasitikti dieną kartu su rausvėjančiu dangumi, pasilabinti su saulute. Būtų smagu išbėgti į lauką gerti kavos. Bet, suraukiu nosį ir pakratau galvą. Dar boluoja įšalas. Geriau pro langą pasidžiaugsiu pavasariu. Aš jį jaučiu!

Prieinu prie lango. Mėgaujuosi karštu gėrimu. Prietema vis labiau skaidrėja. Mintys aiškėja. Šokolado gabalėlis dar labiau paryškina pasaulį. Siela – pamaitinta. Alkis – numalšintas.

Atsiverčiu žodyną. Bent tris naujus žodžius per dieną privalau išmokti, kad protas neapsamanotų.

Namuose tyla. Visi trys darbai padaryti. Didžiuosiu dienomis, kurios prasideda valandėle sau.

Po kelių minučių pasigirsta kūdikio verksmas ir raminantis tėčio balsas. Mano buvimo su savimi laikas pasibaigė.

***

Po pietų maitindama kūdikį prigulu ir apima snaudulys. Dar mėginu kovoti, bet... pietūs pagaminti, namai sutvarkyti, vyras ir vyresnioji dukrytė grįš tik už keleto valandų. Juk galiu dar vieną valandėlę paskirti sau?

Didžiuojuosi kiekviena diena, per kurią įrodau meilę ne tik artimui, bet ir sau.