Du mažyliai namuose: dar vienas šeimos narys

Šiandien nusprendžiau parašyti apie dar vieną mūsų pamirštą šeimos narį, kuris pas mus namuose atsirado tada, kai dar apie vaikus net negalvojome. Kažkada mano vyras, gyvendamas bendrabutyje, laikė smilkpelę, kuri ištrūkusi iš narvelio ir įlindusi į spintą, sugraužė visas jo maikes. Tai smilkpelei atminti aš jam tiesiog be progos padovanojau šinšilą.  Nors šiaip mes nesame visokių pelių mėgėjai, labiau mylime šunis....Gal todėl jai pas mus taip gera (nieks netąso, nepermaitina saldėsiais), kad jau aštuoni metai mes kartu :) (Gerai prižiūrimos šinšilos pragyvena 12-20 metų.) Taigi truputį apie mūsų Anzelmutę.

Šinšilos yra kalnų žvėreliai, laisvėje jos gyvena aukštai, maždaug 4500 m, Andų kalnuose, kur temperatūra kinta nuo -15 iki +20 laipsnių. Taip aukštai kalnuose yra sausa, žalumos beveik nėra, augmenija skurdi, tad šinšilos valgo tik sausą maistą, šieną, jokių agurkėlių, morkyčių ar pienių lapų, kaip jūrų kiaulytėms, joms tikrai nereikia. Kartais galima palepinti kokiu džiovintu vaisiu, riešutėliu, bet ne per dažnai, nes nuo visokių saldėsių gali susirgti, nutukti, sugesti dantys.  Per visą laiką mūsų Anzelmutė buvo susirgusi tik vieną kartą, kai buvome išvykę į kelionę ir savaitę palikome ją vyro brolio priežiūrai. Nežinau, ar nuo prastesnio pirktinio ėdalo ar nuo streso, bet jai buvo sustreikavusi žarnyno peristaltika, kitaip tariant nustojo 'kakot' ( kas laiko graužikus, žino, kiek jie visur kakoja, byra iš jų ištisai...) Oi tada turėjom nervų, net tris paras buvome palikę Anzelmutę, kaip su vyru pavadinome,  'graužikų ligoninėje', kur jai padarė dantų rentgeną, lašino lašelinę ir t.t.... Būtent mityba lemia, kiek ilgai šinšila gyvens. Nors turime vaikų ir kartais Ignui leidžiame duoti kokią raziną šinšilai, nors vaikai norėtų ir visą pakelį vienu kartu sumaitinti, nes taip gražiai tą raziną letenėlėmis paima ir valgo tarsi voveriukas.

Šinšilos yra naktiniai žvėreliai, dienos metu jos dažniausiai miega, būna ramios, o naktį kartais atrodo, kad ir narvą nuvers, mažų mažiausiai perstumdo narvelyje savo 'baldus'.

Įdomu tai, kad šinšilų kaulų konstrukcija yra tokia, kad būdamos gan storos ir didelės, jos gali tiek prisispausti, prisiploti prie žemės, kad pralenda net pro mažiausius tarpus. Namuose buvo gražuolė mums įlindusi pro 5 cm skersmens virtuvės balduose paliktą skylę, tai paskui vos išmonijau su raInomis ją iš ten.

Kadangi tai yra kalnų žvėrelis, prausiasi jos smėlyje. Gamtoje jos prausimuisi naudoja ugnikalnio pelenus, o mes smėliuką perkame. Prausdamasi ji atsigula ir tarsi visu kūnu ridenasi tame smėlyje, vaikams labai patinka žiūrėti į tą procesą.
Pas mus namuose ji gyvena gan dideliame metaliniame narve, nors turbūt reiktų ir dar didesnio, nes šinšilos labai mėgsta šokinėti, gali iššokti į vieno metro aukštį, tad kuo aukšteanis narvas su pakopėlėmis, tuo jai smagiau. Geriausia laikyti iškart dvi šinšilas, nes tada jos kartu žaidžia, bet mes turime tik vieną. Apskritai, šinšilos yra toks ne vaikams skirtas gyvūnas, jos tokios daugiau individualistės,  jos nemėgsta būti ant rankų, nemėgsta, kai jas glosto. Neatsargiai patraukus už uodegos, ji gali nutrūkti ir daugiau nebeataugti, todėl aš labai bijau, kad atėję į svečius vaikai tos uodegos nenutrauktų, nes mūsų madam mėgsta sėdėti iškišus uodegą per grotas. Kol kas mūsų vaikai šinšilos nekankina, per narvą su rankomis netranko, tiesiog gražiai stebi, ką ji daro, duoda raziną ir tiek. Nors šinšilai nepatinka, kai ją liečia, bet labai patinka, kai jai yra pakasoma už ausų, tada ji net kaklą išriečia, pasuka visą galvą, kad tik jai pakasytų :). Kartais paleidžiame ją palakstyti po kambarį, tada jau ji išsidūksta. Jei randa kokį numestą blizgutį, kaip kokia šarka, tempiasi jį į narvelį. Kartą kažkaip pamiršome uždaryti narvelio dureles ir išvažiavome savaitgaliui. Kai grįžom namo, tai įėjus pro duris, iškart matėsi kažkokia netvarka, net nuo tokio nedidelio žvėrelio. Jos kakučių buvo visur, ant lovos, ant stalo, ant palangės, pragraužta užuolaida, ištampyti parduotuvės čekiai, ne vietoj palikti ant stalo ir t.t.

Beje, man labai patinka, kad šinšilos neturi kvapo, nes neturi prakaito ir riebalinių liaukų, tad narvas nesmirdi. Taip pat ji nei karto nebuvo įkandusi, jei pyksta, pradeda tarsi čirkšti, purkštauti, tada tikrai nekyla noras prie jos lįsti :). Apie kailį nerašau, taip, jisbe falo švelnus, minkštas, bet apie šinšilos kailiniusnet negalėčiau pagalvoti.

Tad tokia ta mūsų Anzelmutė, neniurkoma, ant rankų netupinti, bet teisėta šeimos narė :).