Dvigubos šventės atgarsiai

Šiemet taip jau sutapo, kad Užgavėnės atkeliavo kartu su mūsų valstybės gimtadieniu - Vasario 16-ąja.

Vaikams tikrai buvo sunku paaiškint, kaip čia du viename ir Nikolas painiojosi.

Bet šventės visada yra smagu. Mojavome vėlėvėlėm, spalvinom, mokėmės šiek tiek apie mūsų valstybę. Pasakojau tiek, kiek jis dar gali suprasti.

O taip pat dėjomės užgavėnių kaukes ir kepėm trispalvius blynus.

Smagu buvo tai, kad sūnus einant kieme kažkieno balkone pamatęs Vyčio vėliavą, ją atpažino.

Žodžiu, suderinom!

O aš parašiau eilėraštį, kurį noriu padavonoti ir jums.

Akis pramerkiu ir įkvėpus gaivaus ryto
Basomis pasileidžiu per laukus.
Delnai skriedami paglosto žiedus, smilgas,
O virš galvos beribis mėlynas dangus.

Prie jūros smėlyje paskęsta kojų pirštai
Banga išplauna gintaro lašelį dovanų.
Prie medžio prisiglaudus uodžiu mišką,
Kuris pakvimpa uogom ir medum.

Koks ramus vakaras - be galo ilgas,
Ir žmonės susiglaudę sėdi prie laužų.
Dainas dainuoja, istorijom dalinas.
Jie iš skirtingų miestų, iš kitų kraštų.

Žinau, kad mano žemę krauju laistė,
Žinau, kad laisvę gynę tapo milžinais.
Ir buvo tie, kur Lietuvą mažytę saujoj nešė,
Kad mes galėtume prie laužo sėdėti vakarais.

Ir pasakoti tiems, kurie nežino ir nematė
Už tuos paliudyti, kurių jau nebėra:
Kokia tauri gali būti meilė,
Ir kiek kartais paaukoti tenka, kad garsiai tart galėtum - 
O mano Lietuva, Tu esi laisva!