Eglija Vaitkevičė: „Pastatysiu paminklą vienišoms mamoms Lietuvoje“

Burleskos šokėja. Charizmatiška asmenybė. Aktyvi visuomenės veikėja. O prie viso šito – dviejų mergaičių mama, grožio terapeutė Eglija Vaitkevičė. Moteris dėl laimingesnio ir sotesnio gyvenimo šiuo metu emigravo iš Lietuvos ir savo verslą bei gyvenimą kuria Londone. Dirbdama ji spėja pasimėgauti ir motinyste. Eglija turtinga – į pasaulį išleido, užaugino ir dabar didžiuojasi dviem savo dukrom – Klaudija (16) ir Greta (21).

Eglija, daugelis lietuvių jus pažįsta kaip burleskos šokėją – ekstravagantišką, nebijančią tarti aršesnį žodį ar net apsinuoginti, tačiau ne visi žino, jog turite dvi dukras! Kokia esate mama?
Namie esu psichologė. Pastaruoju metu pastebėjau, jog be galo rūpinuosi savo vaikais – ką jie veikia, kaip jiems sekasi. Tiesa, dukromis labai pasitikiu, žinau, kad išdaigų nebeprikrės. Pagal išsilavinimą esu pedagogė, bet mokytoja aš niekada nedirbau.

Kodėl?
Esu labai atsakinga ir vaikams atsidavusi visa širdimi. Man buvo per sunku kiekvienu pasirūpinti taip, kaip rūpinčiausi savais vaikais. Kai teko mokykloje atlikti praktiką, vaikus labai mylėjau, tačiau nusprendžiau, kad mokytojauti esu per jautri.

Užauginote dvi dukras – Gretą ir Klaudiją. Tarp jų – penkerių metų skirtumas. Kaip jas auklėjote?
Kai pirmą kartą tapau mama, man buvo 22-eji. Buvau labai pakilios nuotaikos, skaičiau daug literatūros, auginau ypač susitelkusi ir atsidavusi. Tiesa, reikia pripažinti, kad turėjau daug vargo su žindymu, pienu teko dalytis net su dar penkiais vaikučiais. Visas tas vargas iš manęs atėmė labai daug laiko ir nuo to ypač nukentėjo bendravimas su dukryte. Pieno fabrikėlį "uždariau" po 9 mėnesių. Tada prasidėjo gražus, mielas ir nuostabiausias etapas, auginant dukrą. Buvau nepatyrusi, bet labai daug meilės daviau, stengiausi išjausti kiekvieną vaiko krustelėjimą, verkimą. Mano dukra užaugo labai gera, miela ir labai rimta.

Pagimdyti 21-erių – ankstyvas amžius. Netruko žinių, patirties?
Tais laikais, kai gimdžiau, tai neatrodė taip anksti. Visos suspėdavo pirmame ar antrame kurse pagimdyti, o aš tik penktame.  Štai jaunėlę pagimdžiau 28-erių. Tuo metu jau seniai buvau išsiskyrusi su pirmuoju vyru ir santykius kūriau su jaunėlės tėvu... Tačiau mums nepavyko, todėl beveik nuo Klaudijos gimimo abi dukreles auginau viena. Taip pat kaip ir dabar – jos auga ir tobulėja, tačiau viskas gula ant mano vienos pečių.

Kaip mergaitės sutaria tarpusavyje?
Vyresnėlė Greta nuo gimimo rūpinosi Klaudija. Pamenu dieną, kai ji atėjo manęs aplankyti gimdymo namuose, pamatė naujagimį ir labai rimtu veidu bei brandžiom akytėm paklausė: „Mamyte, ar dabar aš turėsiu auginti sesutę viena?“ Man buvo šokas! Nėštumas buvo labai komplikuotas dėl santykių su tėčiu... Ji matė mano neviltį, kančias, ašaras ir suprato, kad yra vienintelė, kuria aš pasitikiu, nors jai tebuvo vos penkeri...
Gyvenimas viską sudėliojo taip, kad jai teko labai daug atsakomybės prižiūrėti sesę, padėti ją auginti. Iki šiol jos labai prisirišusios viena prie kitos, vyresnėlė kontroliuoja mažosios gyvenimą.

Kokia buvo jūsų pagrandukė?
Mažoji jau buvo kurį laiką palepusi, tačiau labai miela. Ją mylėjo aplinkiniai, ji jautėsi komfortiškai tarp žmonių... Bet tada iškilo klausimas apie ribas, susijusias su jos reikalavimais. Čiupau knygas, vadovėlius užsienio kalba apie vaikų elgesio ribų nustatymą. Suteikdama vaikams daug laisvės, išmokau nustatyti ribas.

Eglija, kaip suprasti „nustatyti ribas“. Kaip tai daryti? Per draudimus?
Man teko atsisakyti nuolatinio darbo, kad galėčiau sutvarkyti santykius šeimoje. Ribų nustatymas turi būti griežtas, bet su didele meile... O svarbiausia, niekada negalima laužyti savo žodžio. Net tokiu atveju, jei esi labai pavargusi, neturi jėgų aiškinti ar kartoti...
Tada išmokau su bet kokiu vaiku rasti bendrą kartą ir manęs visada klauso! Net tie, kurie yra labiausiai padūkę. Aš su jais bendrauju kaip su suaugusiais – draugiškai, bet ne mažybiniais grožybiniais veiksmažodžiais. Pastebėjau, kad vaikai negerbia suaugusiųjų, jei į juos kreipiasi kaip į saldainiukus – sumažindami kiekvieną žodį.
Per 21 metų motinystės karjerą atėjo išmintis...

Labai gražiai išsireiškėte...
Tik aš pati galiu savo elgesiu parodyti vaikui, kaip reikia elgtis. Pavyzdžiui, man teko mesti rūkyti. Nebuvau rūkore, bet kartais pasitaikydavo sunkesnis periodas ir aš užsirūkydavau... Bet štai atėjo momentas, kai mažoji buvo užklupta parūkiusi... Mūsų laukė nelengvas pokalbis, kurio metu ji man prikaišiojo, jog pati rūkau... Būtent tą akimirką išmečiau cigaretes ir daugiau neberūkiau.

Mergaites auginote viena. Daug nemigo naktų praleidote ašarodama dėl susiklosčiusių aplinkybių?
Buvo labai daug nemigo naktų... Jaunėlė naktimis nemiegodavo, tad ketverius metus buvau kaip zombė... Kartą net dienos metu užmigau bare ant stalo. Buvau visiškoje neviltyje – teko išgyventi labai daug dramų ir ligų. Bet mes viską įveikėme!

Auginti vaikus be vyro – didžiulis iššūkis!
Būsimoms vienišoms mamoms turiu pasakyti labai klaidžią tiesą – ar esate pasiruošusios aukoti save, karjerą, gyvenimą dėl vaiko be tėvo... Geriau susirasti mylimą žmogų ir tada pastoti, kartu rūpintis ir prisiimti atsakomybę.

O jei nutinka taip, kad laukiesi būdama vieniša, iš kur semtis jėgų? Ką patartumėte, Eglija?
Tokias mamas galiu tik užjausti. Esu prieš pirmą abortą, bet ką tas vaikelis gaus, išskyrus mamos meilę? Mamytė vargs, neteks sveikatos, jėgų, neturės karjeros perspektyvų, o vaikelis bus piktas, nuolat tūnodamas darželyje iki vakaro. Siūlau toms, kurios yra netekėjusios, tiesiog nepastoti! Šiais laikais yra visokių priemonių. Jei man reikėtų atsukti laiką, aš, žinoma, gimdyčiau. Kitokių minčių man nė nekilo – puikiai save realizavau kaip mama. Motinystė man suteikia pilnatvės, vertės, prasmės... Jokia karjera ar pasiekimai neatstos šios didelės, net titaniškos veiklos. Visada sakiau savo draugėms ir draugams, kad ateis laikas ir aš pastatysiu paminklą vienišoms mamoms Lietuvoje (šypteli).

Taigi... Motinystė – kupina įvairių spalvų.
Dabar jaučiuosi įvykdžiusi pareigą prieš gamtą. Ir labai svajoju, kad galėsiu gyventi sau, siekti vien tik savo tikslų. Bet, tiesa, jaučiu, kad dar ilgai vaikais reikės rūpintis. Šiuo metu didžiausią palaikymą jaučiu būtent iš jų. Ypač tada, kai man sunku ar slegia problemos... Aš buvau šalia jų, kai jiems buvo blogai, o dabar jie išmoko jausti pareigą ir atsakomybę, kai mamai būna sunku. 

Eglijai dėkoju už pokalbį, o visiems skaitytojams noriu priminti, kad nuo šiol džiuginsiu jus ne tik autoriniais interviu su žinomais Lietuvos tėveliais, bet ir atskleisiu įvairiausias šokių paslaptis naujame projekte "Šok su Gerda"! Labai tikiuosi, kad ši nauja mano patirtis paskatins jus atrasti naują veiklą ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais! :) Jei turite idėjų, minčių ar pasiūlymų, rašykite man GERDA.MOROZOVIENE@GMAIL.COM