Gyventi kitų gyvenimus lygu/nelygu būti savimi?

Kiek daug iš Jūsų per dieną susimąsto apie tai kaip kiti (aplinkiniai) gyvena? Kiek iš Jūsų per dieną pasako ką nors apie kitų (aplinkinių) gyvenimą? Kaip dažnai kažkas iš Jūsų per dieną naudoja epitetus apie aplinkinius „kvailiai“, „neišmanėliai“, „išpuikę“, „nesirūpinantys šeima“, „ėdrūnai“, „savimylos“, „tinginiai“, „galvojantys tik apie save“ ir t.t. ir pan. ? O kaip dažnai aplinkiniams sakome „na aš nesuprantu, kaip tu taip gyveni“, „na man tai nepriimtina, kai tu taip kalbi“, „na kaip tu čia apsirengęs“, „kiek gali valgyti?“, „kaip tu aprengei vaiką, juk jis sušals“, „tu nemaitini pati, tai juk neturėsi ryšio su vaiku“, „aš tai nesuprantu, kaip galima eiti su draugais į miestą, juk tu mama“ ir dar daugiau?

Jei atvirai – jau senokai stengiuosi (pabrėžiu, stengiuosi) to nebedaryti ir kuo toliau tuo labiau pavyksta. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mes nuo mažens augame aplinkoje, kur yra nerašyta teisė vertinti kitų gyvenimus ir tuo pačiu- natūrali baimė „ką kiti pagalvos“. Ar neabsurdiškas ratas? Lyg ir bijome, kad kiti apie mus pagalvos (ne duok Dieve) blogai, kad kiti apkalbės, kad kiti mus vertins, o patys tai darome išsijuosę. Ir dažniausiai vertiname iš neigiamos pusės. Ir dažniausiai ieškome kur pakritikuoti bei pamokyti.

Dažnai galvoju, o kodėl mes tai darome? Norime išaukštinti save prieš kitą, lyg parodyti, koks mūsų gyvenimas yra puikus, lyginant su kitų? O gal kaip tik atvirkščiai – norime paslėpti savo gyvenimo nepilnavertiškumą, stengiantis sumenkinti kito gyvenimą?

Jei kapstant giliau, o kam išvis to reikia? Kam gyventi kito gyvenimą, t.y. koks gi skirtumas, kaip Marytė ar Petras gyvena, kokią duoną valgo, koks jų laisvalaikis ir kaip jie vaikus augina? Kodėl tai turi būti taip svarbu ir turiu skirti laiko ir dėmesio diskutuoti „ kaip jie taip gali gyventi?“, jei tai niekaip neliečia mūsų?

Nuoširdžiai, su šiuo reiškiniu labiausiai susidūriau būdama motinystės atostogose ir daug laiko leisdama namuose, bei aplinkoje su žmonėmis, turinčiais tuos pačius interesus. Juk žmonės linkę burtis į grupes, kad pasidalinti patirtimi, kad turėtų apie ką kalbėti ir paklausti patarimo, o gal net pasiguosti. Iš pat pradžių priklausyti kažkokiai mamų bendruomenei buvo išties smagu, tačiau dabar jaučiuosi pavargusi nuo nuolatinių vertinimų, lyginimų, pamokymų, pamokslavimų, neigiamumo. Ir tai buvo visur: forumuose, kieme, susitikimuose. Tendencija išlieka visur, nekalbu tik apie savo kiemą. Aktyvi buvau daugelyje skirtingų mamų bendruomenių. Kodėl mamos susitikusios pirmą kartą, neklausia, kaip sekasi, o klausia, ar maitini pati, kokios firmos kombinezonu apsirengęs vaikas, ar jau kalba, kiek kalba, o vėliau pasipila „o vat mano vaikas...“. Kai tokį sakinį išgirsdavau, pabaigdavau jį, dar net nepradėjus „...toks pats nuostabus kaip mano ir visų kitų“. Dažniausiai bičiulystė baigdavosi, nes suprasdavau, kad daugiau apie nieką negaliu kalbėti, nebent toliau lyginti vaikus. Beje, yra ir neprasidėjusių bičiulysčių ir pokalbių, nes jau artėjant prie naujo mamyčių būrelio, jau girdi apkalbas apie ką tik sutiktą kitą mamą, su kuria prieš minutėlę, taip maloniai visos bendravo. Ir būtent su tais epitetais, kaip mano straipsnio pradžioje.

Negaliu absoliutinti, o ir nenoriu, nes sutikau labai nuostabių moterų su kuriomis dienos neprailgo. Ne tik moterys-mamos tokios yra.  Tokio tipažo žmonių sutikusi esu visur, net ir artimiausiame savo rate. Girdėti „na aš nesuprantu, kodėl tu nekalbi“, „nesuprantu, kodėl tau sunku pasakyti“, „nesuprantu, kodėl tu kiekvieną vakarą skaitai“, „na kodėl tu tokia užsispyrusi“, o kiek paslėptų „įkandimų“ bendraujant teko išgirsti turbūt nesuskaičiuočiau, pradedant „tai ką tavo vaikui dar pampersų reikia?“, „o tai ką tu palieki vaiką seneliams, vien tam kad mieste pasilinksmintum? Aš taip negalėčiau“, baigiant „o tai ką tau sunku išsilaikyti teises?“, „aš tai niekada taip nesielgčiau, bet aišku čia tavo pasirinkimas“ ir t.t.

Žinokite, pavargau nuo tokio bendravimo. Su mamomis bandžiau kovoti kitokia bendravimo forma, ale bandžiau rodyti pavyzdį, kas yra diskutavimas, o ne vertinimas kitų gyvenimo. Su aplinka bandau kovoti tiesiog nieko neatsakydama, nes į klausimą, „nu aš nesuprantu, kaip tau įdomu žiūrėti tą filmą?“ arba „nu kiek tu gali sėdėti tame telefone sulindusi?“ neturiu nuoširdaus atsakymo. Teisintis nenoriu, o tokie klausimai, kaip tik ir sukelia natūralų norą aiškinti, kodėl aš skaitau straipsnius telefone („sulindusi į telefoną“), kodėl aš žiūriu vieną ar kitą filmą („kaip tau įdomu žiūrėti tą filmą?“), tuo labiau koks kitų reikalas kiek, ko ir kaip aš veikiu, tai juk mano gyvenimas ir mano pasirinkimai. Ankščiau labai jautriai tokius dalykus priimdavau, dabar tiesiog kelia nemalonų susierzinimą, vien todėl, kad nesuprantu kas vyksta. Vis dar nesuprantu.

Ar mes nemokame daugiau kitaip būti su savimi, tik lygindami save per kitų prizmę? O gal nemokame apie nieką kitą kalbėti, kaip tik vertinti ir bandyti parodyti koks visgi mūsų gyvenimas nusisekęs. O gal per daug esame susikaustę ir nepasitikime savimi, bei savo sprendimais, todėl būtina visiems įrodinėti, kad „va o aš tai...“?

Aš nuoširdžiai rami dėl savo pasirinkimų gyvenime ir man visiškai nereikia nieko niekam įrodinėti, aiškintis ar jaustis nesmagiai. Tą privalau daryti tik prieš save. O kitų gyvenimai man įdomūs tik tiek, kiek jie duoda man ir mane liečia. Man tikrai įdomu, kodėl kažkas pažiūrėjo tam tikra filmą, bet ne todėl, kad sumenkinčiau jų pasirinkimą, o tik todėl, kad galbūt aš jį irgi pažiūrėsiu. Man tikrai įdomu kaip sekasi kažkam auginti savo vaikus, ne todėl, kad palyginčiau su savo vaiku, o vien todėl, kad kartu pasidžiaugčiau, o gal ir paklausčiau patarimo. Man tikrai įdomu kodėl draugė neatrašė man žinutės tą vakarą, bet ne todėl, kad apkaltinčiau jog apie mane negalvoja, o kad įsitikinčiau ar nieko rimto neatsitiko. Man tikrai įdomu kodėl mano vaikas taip susinervino, bet ne tam, kad jį kaltinčiau ir lyginčiau su kitais vaikais, o tam kad žinočiau kaip jam padėti. Man tikrai įdomu kaip koks „kelių gaidelis“ gali turėti teises, jei ką tik nušlavė visą stotelę pilną vaikų, ne todėl, kad tiesiog įdomu kriminalinės naujienos, bet siekiant kad tokie atvejai nepaliestų manęs ir mano vaikų. Man tikrai įdomu, kaip jaunos gražios merginos pumpuoja save silikonais, ne todėl kad man rūpėtų jų pačių gyvenimas iš esmės, o todėl kad norisi apsaugoti jaunas mergaites, nuo informacijos, kaip tai yra šaunu ir kokia tai siekiamybė

Man gyventi kitų gyvenimus nelygu būti savimi. Palikime kitus su savo pasirinkimais, o patys būkime savimi ir leiskime kitiems tokiais būti. Dalinkimės pozityviais dalykais ir pastebėkime teigiamus dalykus. Neaiškinkime, kaip gyventi kitiems, o gyvenkime ir rodykime pavyzdį. Tai įkvepia ir formuoja jaunąją kartą.

Jei norite įkvėpimo, pasisemti minčių, bei pasidalinti kylančiomis mintimis apie tai, kaip būti savimi, bei kur savęs ieškoti, kviečiu sekti socialinį projektą „Būti savimi“ facebook paskyroje BAMBAfoto.

Pats BAMBAfoto gimė iš noro sekti savo svajonėmis, noro daryti tai kas malonu, noro dalintis ir keisti pasaulį savo darbais ir idėjomis, o projektas gimė iš diskusijų ir minčių apie žmones, kurie bijo būti savimi, nes gyvena visuomenėje, kuri klijuoja etiketes, nustato normas, ribas, taisykles, aiškina, kas yra teisinga, o kas ne.

Susitikime BAMBAfoto erdvėje ir tapk herojumi, kuris pasidalins arba skaitytoju, kuris skaitys.

P.S. beje, BAMBA buvo antrasis Jonuko žodis, po MAMA J

www.bambafoto.lt