Yra manančių, jog Helovinas – amerikietiškos pompastikos persotinta tuštybių mugė, tačiau retas žino, jog iš tiesų jo šaknys slypi Europos pagonių ritualuose. Taip taip, jums nepasivaideno, - Europos.
Helovino ištakos yra pagoniška keltų šventė – Samhainas. Šia švente keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, minėdavo derlingojo sezono pabaigą ir žiemos pradžią. Manoma, jog šventės tradicijos siekia priešistorinius laikus, o rašytiniuose šaltiniuose šventė pirmą kartą aprašyta kone prieš tūkstantmetį.
Šventė buvo siejama su tamsiojo ir šaltojo metų laiko pradžia. Tikima, kad būtent šią naktį riba tarp dvasių ir tikrojo pasaulio pasidaro labai plona. Manyta, jog per Samhainą mirusiųjų sielos bei kitos dvasios įžengia į tikrąjį pasaulį ir jame klajoja. Buvo bijoma, kad naktį iš namų išėję žmonės susitiks tas sielas. Legenda byloja, jog per Samhainą bekūnės dvasios tų, kurie mirė einamais metais, ieško gyvų kūnų, kad juos užvaldytų. Tikėta, kad tai vienintelis šansas pomirtiniame gyvenime. Be abejo, gyvieji nenorėjo būti užvaldyti, todėl namuose užgesindavo ugnį, kad šie taptų šalti ir atgrasūs.
Žmonės persirengdavo įvairiausiais šėtoniškais kostiumais ir triukšmingai vaikščiodavo gatvelėmis, bandydami savo triukšmu išgąsdinti dvasias. Todėl ir atsirado įprotis dėvėti kaukes – tikėta, kad tuomet sielos ir dvasios nesugebės atpažinti žmonių.
Žmonės prie savo namų durų palikdavo maisto ir kitų dovanų – tikėtasi, kad taip dvasios bus pamalonintos, o vaišių arba pokšto papročio šaknys siekia IX amžių, kuomet žmonės ėjo iš namų į namus, prašydami „sielos pyragėlių“, pagamintų iš kvadratinių duonos gabalėlių su razinomis. Kuo daugiau jų žmonės gaudavo, tuo daugiau maldų jie prižadėdavo už pyragų davėjų mirusius artimuosius. Tuo metu buvo manoma, jog mirusieji lieka tarp žemės ir dangaus ir net nepažįstamojo malda gali padėti sielai pasiekti dangų.
Keltai tikėjo, jog Samhaino naktį druidams lengviau pranašauti ateitį, tad minėdami šią dieną druidai kūrendavo laužus ir juose, kaip aukas į žemę įžengusioms sieloms, degindavo javus ir įvairius gyvūnus. Be to, keltai dėvėjo kostiumus, padarytus iš gyvūnų odos ar net kaukolių. Tikėta, kad oda ir kaukolės padeda bendrauti su dvasiomis.
Vėliau Helovino tradicijoms įtakos turėjo katalikybė. Bažnyčia, siekdama kovoti su pagonybe, savo švenčių kalendorių papildė Vėlinėmis. Per šią šventę tikintieji turėjo melstis už mirusiuosius. Dabar daugelis istorikų mano, kad būtent lapkričio pradžioje nutardama minėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines Bažnyčia tikėjosi, kad šventiesiems ir mirusiesiems skirtų dienų pagalba pavyks lengviau į savo pusę pritraukti nenorinčius senųjų papročių atsisakyti pagonis.
Ten, kur Samhaino šventimo tradicija buvo stipri, ši šventė išlaikė nemažai senųjų papročių, nors ir papildytų krikščioniška tradicija. Nors tikėjimas po pasaulį vaikščiojančiomis dvasiomis pamažu išnyko, įprotis persirengti dvasių kostiumais liko.
Kaip bebūtų keista, būtent JAV ilgą laiką Helovinas buvo nešvenčiamas dėl sąsajų su pagonybe. Situacija pasikeitė tik XIX a. viduryje, kai į JAV ėmė masiškai plūsti imigrantai iš Airijos, kartu atsiveždami ir savo įpročius. Iš Airijos atkeliavo ir Helovino žibintų tradicija. Airių legenda pasakoja apie girtuoklį ir sukčių Džeką, kuris sugebėjo apgauti patį Šėtoną. Dievas jo neįsileido į Dangų dėl blogų darbų, tačiau jo bijodamas Velnias Džeko nepriėmė ir į pragarą. Todėl Džeko siela, pasiėmusi iš ropės išskaptuotą žibintą, klajoja po pasaulį. Sekdami legenda, airiai žibintus gamindavo skaptuodami ropes. JAV ropes pakeitė moliūgai: jie buvo pigesni, be to, juos skaptuoti buvo lengviau.
Helovinas – ne amerikietiška, o airiška šventė, kurios kilmė slypi senojoje keltų kultūroje. Vis dėlto XX a. pradžioje Helovinas pamažu tapo viena svarbiausių amerikiečių švenčių. Tiesa, čia ji buvo sekuliarizuota, pasikeitė, prarado daugelį savo religinių prasmių ir iš esmės tapo tik diena susiburti bendruomenėms. Tačiau įprotis persirengti liko, net jei dvasių žmonės ir nebebijo. Taigi, nors kai kurie kultai Heloviną skelbia savo mėgstamiausia švente, pati diena nėra kilusi iš demoniškų dalykų. Ji išaugo iš Keltų ritualų ir tradicijų.
Ar švenčiu Heloviną? Iki šiol nešvenčiau (nors saldainių užklydusiems rajono vaikams visada turėdavau), tačiau šiemet su sūnumi skaptavome moliūgą. O kitais metais, kas ten žino... Nemėgstu tokių „tuščių” švenčių, tačiau, įtariu, bent jau paskui kostiumuotą pabaisiuką bėgioti vis tiek teks.
