Visuomet mėgstu kažką naujo, dar nebandyto išbandyti.
Per televizorių užmatėme receptą iš svogūnų. Pasirodo va kur naudoja ispanai savo gigantus svogūnus.
Vis buvo nedrąsu įsigyti vos ne kilogramą sveriantį svogūną.
Tad kaip tarėme, taip padarėme.
Svogūną jau turime, o namie yra cukraus, aliejaus ir acto.
Supjaustau svogūną, jį apšlakstau vynuogių actu bei apibarstau rudu cukrumi (galima naudoti karamelizuotą actą). Po kokių dviejų valandų dėjau į įkaitintą keptuvę, kurią patepiau aliejumi.
Kepiau kol įgaus auksinę spalvą.
Net nespėjo pravėsti, o panikė spėjo suvalgyti. Tėčiui net nesiūlėme, nes jam keptas ar virtas svogūnas tolygus mirties nuosprendžiui.
Nors ispanai jį naudoja prie sušių, prie mėsos patiekalų ir desertų, panelytė suvalgė vienus, lyg saldainius.
Tad ėjome į parduotuvę pirkti svogūnų dar. Nusipirkome. Dar paėmėm ir salierų, bet vėliau paaiškės, kad tie salierai irgi panašiai rašosi kaip ir tas gigantas svogūnas. Supratau, kad nusipirkome svogūnų stiebus.
Susipjaustėme ir pasikepėme analogiškai kaip tą svogūną gigantą.
Gavosi dar puikiau, nes gražiau susipjaustė ir tolygiau apkepė, gražiau pagelto.
Šiuos mūsų traškučius tėtis noriai valgė prie mėsos ir net sakė, kad skanu.
Štai, kaip būna su svogūnais, jei juos pagamini ispaniškai.
