Rugsėjo 23-ąją minima žydų tautos genocido diena. Ši data ne tik man, bet ir visai šeimai tapo atmintina, nors žydiško kraujo neturime. O viskas prasidėjo kažkada, kai dar mokiausi mokykloje.
Iš mūsų miestelio kilusi studentė rašė darbą apie vietos žydus, tad istorijos mokytojas paragino jai padėti apklausiant senuosius gyventojus. Gerai pamenu, kaip su močiute (kad būtų drąsiau) ėjome pas keletą senolių, kurios papasakojo savo prisiminimus iš vaikystės, kaip patarnaudavo į paežerių vilas poilsiauti atvykdavusiems žydams. Prisiminė ir vietos prekeivius, darbininkus, o ypač jauną gydytoją bei jo gražuolę dukrytę. Ši patirtis bei išgirstos istorijos giliai nusėdo atminty.
Studijuodama buvau pasirinkusi klausyti žydų folkloro kursą, kurio metu susipažinau ne tik su žydų tautos istorija, bet ir dainomis, teatro tradicija, buities papročiais. Vėliau geriau pažinau Vilniaus žydų kultūros pėdsakus, kuriais keliauti padėjo keletas žydų. Iš jų išgirstos istorijos sužavėjo dar labiau. Iki šiol stebina žydų moterų darbštumas ir išmintis, itin didelis dėmesys vaikams ir jų lavinimui, gebėjimas neprarasti savo identiteto net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis. Daug smagių pasakojimų teko išklausyti, kai kuriuos jų žinojau kaip anekdotus apie žydus, bet buvo proga suprasti jų kilmę. Pasirodo, kai kurie anekdotai kilę iš labai liūdnų realių istorijų, tik smagi žydų tautos prigimtis ir tragedijoms galėjo suteikti šviesių spalvų. Juk apie tai byloja ir kai kurios gyvenimo getuose istorijos.
Kai po studijų grįžau dirbti į savo miestelį, nesinorėjo pamiršti įgytų žinių, o ir čia kažkada gyvenusius žydus magėjo prisiminti, pagerbti jų atminimą. Tad kiekvieną rugsėjį kviesdavau moksleivius drauge aplankyti mūsų miškuose esančias masinių žudynių vietas. Kalbėjome apie žydų istoriją, papročius, žiūrėjome filmus, bandėme dainuoti dainas, organizavome nužudytųjų vardų skaitymus. Gimnazistai su didžiuliu susikaupimu klausydavosi pasakojimų apie kasdienes tradicijas ar gyvenimą getuose, koncentracijos stovyklose, o tada su dideliu kruopštumu dekoruodavo akmenukus, kuriuos vėliau visi drauge nešdavome į kapavietes (žydai vietoj gėlių mirusiesiems deda akmenėlius). Žinau, kad moksleiviai daug sužinojo, daug ką, žinoma, jau pamiršo, bet galvoju, kad patirtos emocijos tikrai kažkur liko.
O smagiausia buvo tada, kai po vieno tokio projekto, per socialinius tinklus mane susirado miestelyje nužudytų žmonių artimieji, jau daug metų gyvenantys Izraelyje. Jie mielai padėjo užpildyti pasakojimų spragas, pasidalijo savo gyvenimo istorijomis, pasidžiaugė, kad mūsų krašte buvo ir Pasaulio teisuolio vardo nusipelniusių žmonių, kurie padėjo išlikti.
Dabar augindama dukrytę, keleri metai nebeorganizuoju tokio kapelių lankymo. Bet patys su šeima buvome užsukę. Net nežinau kaip tai paaiškinti, bet emocijos kiekvieną rugsėjį nuveda ten. Tiesiog pabūti ir prisiminti. Ak, kad tik istorija nesikartotų.
Tikrai, tiek nesuvokiamų baisumų patyrė žmonės. Ir tik dėl to, kad jie buvo žydai...