Kaipgi nukeliausi į praeitį, jei ne prisiminimų ir užfiksuotų akimirkų pagalba.
Rytoj Airidui į mokyklą reikia neštis nuotraukų iš praeitis. Tokių, kurios būtų, visų šeimos narių vaikystės liudininkai.
Tad vakarą praleidome vartydami albumus (popierinius ir kompiuterinius). Užplūdo smagūs, suvirpinantys širdį, prisiminimai žiūrinėjant vaikų nuotraukas. Atrodo neįtikėtina,bet akivaizdu, kad metai bėga taip greitai...Vakarą galima pavadinti prisiminimų vakaru. Nes pradėję nuo nuotraukų, su vyru nuklydome į vaikystės laikus. Vaikai net išsižioję klausėsi apie tai, kad norint nusipirkti mandarinų reikėdavo 2 valandas stovėti eilėje, apie tai, kad ledų porcija kainuodavo 10 ar 20 kapeikų. Jiems neįsivaizduojama, kad parduotuvės toli gražu neprilygo dabartiniams prekybos centrams, o kai kurių prekių buvo galima gauti tik iš po prekystalio.
Vaikas pasiruošė mokyklai, o mes labai smagiai praleidome laiką kartu. Ir nors tie metai bėga greit, aš vistiek LAIMINGA...
smagūs tie prisminimai 🌷
aš dar pamenu,kai mama siųsdavo daktariškos dešros pirkt.. oj kokią eilę reikdavo stovėt 😃
o žaislų turėdavau,ir l.daug knygų,kurias tėtis iš Vilniaus parveždavo..
oi...mandarinai...pamenu...budavo iseini is "padjezdo" t.y. laiptines, jei eile stovi, stoji i ja ir tai prie bananu ar mandarinu....jaunesnems mamytems matyt tai jau "antikvarijatas" ir girdeta is mamyciu, bet man tai "pacios kailiu" patirta 😀
Dar ir dabar mano vaikas niekaip nesupranta,kad as augau be....zaislu...na gamykliniu zaislu...kai su vyru kalbejom apie zaisus, tai vaikas nustebo, kad kiek vaikas dabar turi zaislu, tai mes kartu sudejus net desimt procentu neturejom...tik va klausimas? kas turejo laimngesne vaikyste? bijau garsiai teigti, kad musu karta...