Jašiūnų dvaro paslaptys

Pirmas mano pasidalinimas apie dvarus buvo gan niūrokas, nes rašiau apie nykstantį dvarą, šį kartą visai priešingai: pasakosiu apie atgijusį dvarą, kuris rado savo vietą ir šiuolaikiniame pasaulyje. Tai Jašiūnų dvaras.

Adresas: JAŠIŪNŲ DVARO SODYBOS RŪMAI

Jono Sniadeckio g. 2, Jašiūnai

tel.: +370 670 84 816, +370 670 84 885

facebook - Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai

Darbo laikas:

II-VI: 9.00-18.00 val.

VII: 10.00-18.00 val. (vasaros laiku)

Bilietų kainos:

1.1. Moksleiviams, studentams ir senjorams, neįgaliesiems 1 €/vnt.

1.2. Suaugusiesiems 2 €/vnt.

1.3. Šeimos bilietas ( 2 suaugę ir iki 3 vaikų) 5 €/vnt.

1.4. Šeimos bilietas ( 1 suaugęs ir iki 3 vaikų) 3 €/vnt.

2. Audiogido kaina : 7 €/iki 2 val.

3. Gidų paslaugos organizuotoms grupėms (iki 20 asmenų):

3.1. Ekskursija po muziejų 10 €/vnt.

3.2. Ekskursija po parką 10 €/vnt.

3.3. Ekskursija po Balinskių ir Sniadeckių kapines 10 €/vnt.

3.4. Bendra (po muziejų, po parką, po kapines) 20 €/vnt.

"Jašiūnų dvaras -tai respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Čia yra ir parkas (įveistas dar iki pastatant rūmus), išlikusi oficina, buvusios arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo patalpomis antrajame aukšte. Prie arklidžių – svirnas (liaudies architektūros statinys).
Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio – Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms". - Tokią informaciją pateikia wikipedia. Bet jo istorija kur kas ilgesnė ir įdomesnė. Kai vykome ten, nieko apie jį nežinojau ir net nespėjau pasidomėti, nes vyras padarė staigmeną.
Dvaras šiuo metu yra muziejus ir apylinkės kuktūros centras. Jame nuolat vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai. Dalis renginių vyksta nemokamai, siekiant ugdyti, kultūrinti ir kurti prasmingą laisvalaikį tiek suaugusiems, tiek vaikaims. Kai mes atvykome kaip tik buvo ruošiamasi vienam tokiam renginiui. Darbuotojai nešė į lauką kėdes, ruošė "sceną" koncertui, darbavosi fotografas. Kaip smagu, pagalvojau, gaila, kad atvykome labai per anksti.

Dvaro puošmena – jo parkas, tikrai labai tvarkinga  aplinka. Vinguriuoja takeliai, auga medžiai, sutvarkyti želdiniai, įrengta ir nedidelė žaidimų aikštelė vaikams.

O dabar šiek tiek istorijos...
Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnų dvarą valdė Radvilos, o XIX a. pradžioje - 1811 -ais metais iš nusigyvenusių Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignotas Balinskis (Balinskių  giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų).
Kai 1820 m. jo sūnus Mykolas vedė Sofiją Sniadeckytę, čia apsigyveno ir Sniadeckiai.

Dvaro rūmai pastatyti per 1824–1828 metus Sniadeckių iniciatyva, vėlyvojo klasicizmo stiliumi su romantizmo bruožais (projekto autorius – Karolis Podčašinskis).  Rūmuose buvo didelė biblioteka, čia lankydavosi žymūs ano meto mokslininkai  bei rašytojai. Rūmai tapo tikru kultūros židiniu.

XIX a. 2-ojoje pusėje klasicistinis vidaus dekoras perdirbtas, pastatytas bokštinis aštuoniakampis priestatas. XX a. pabaigoje rūmai buvo restauruoti.

Foto iš interneto. Jašiūnų dvaras XIX a.

Jašiūnų dvaras sužibėjo kaip intelektualinės traukos centras, glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto profesūra. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų romantikų,  parašęs išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją. Jis surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus ir miestelius, bažnytkaimius bei dvarus.

Po Mykolo Balinskio ir Sofijos Sniadeckytės vedybų Jašiūnuose apsigyveno ir intelektualų Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o jo brolis Jonas Sniadeckis – astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius. Būtent jis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos.  Darbai truko ketverius metus, o kadangi Jonas Sniadeckis buvo nevedęs ir palikuonių neturėjo, tad statinys po jo mirties turėjo atitekti dvaro savininkams: brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui.

XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Tarp dažnų žinomų svečių dvare buvo ir poetas Adomas Mickevičius.

Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų: 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas, tačiau nuteistas visgi nebuvo.
Mykolui Balinskiui mirus 1864-ais metais Jašiūnų kultūrinis gyvenimas apmirė, tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m.,  kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija. Dvaras buvo smarkiai nuniokotas sovietinių karių: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis.
Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net raudonieji nepanoro jame įsikurti, – valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.
Vėliau dvaras išgyveno, ko gero, juodžiausią savo laikotarpį: Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus - daugiau nei pusę tūkstančio žmonių. 1941-ųjų rugsėjį dvaras beveik mėnesiui virto getu, o po to jame įkalinti žydai buvo sušaudyti vos už kelių kilometrų nuo dvaro.
Vėliau dvaras išmėgino daugybę jam primestų vaidmenų: čia kūrėsi butai, kultūros namai, biblioteka, kepykla ir net ligoninė bei gimdymo namai.
Įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį šeštąjame dešimtmetyje dvaras atiteko ūkio direkcijai. Ketinta dvarą restauruoti,  bet apsiribota tik nedideliais, taip vadinamais kosmetiniais remontais.
Dvaras naujam gyvenimui buvo prikeltas tik 2015 metais, po kruopščios restauracijos.
Ko gero, dvarą visgi saugo čia pat kapinaitėse palaidotų Mykolo ir Sofijos, bei Jono Snadieckio dvasia, nes ne visiems dvarams pasiseka taip atgimti.
Kai bandau ieškoti ir deliotis maršrutus mūsų kelionėms visada norisi aplankyti kokį dvarą, bet kažkodėl niekada net nepagalvodavau apie Šalčininkų kraštą, o pasirodo, visai netoli nuo Vilniaus turime tikrą istorinį bei kultūrinį perlą.
Beje, dvare veikia ir restoranas, tačiau į jį šį kartą neužsukome.
Tiesą pasakius, man asmeniškai būtų patogiau čia atvykti be vaikų, arba palaukti, kol jie paaugs. Nes Nikolas norėjo bėgioti ir triukškmauti, o mažasis brolis nenorėjo būti nešiojamas, teko paleisti ropoti ( vežimėlį palikome lauke). Manau, nelabai pritinka lankant muziejų rėkauti ir šliaužioti po grindis :D
Na, bet niekas mūsų neišvarė, o kiti lankytojai su šypsena stebėjo į kultūros ir istorijos buveinę atklydusius mažuosius ateivius triukšmadarius.
Nuoširdžiai, norėčiau čia sugrįžti dar sykį, nes daug ko neapžiūrėjau taip, kaip norėtųsi.